Jis valgo spalvotus stikliukus, drugelius, pelargonijų žiedus; jis moka skraidyti, skaityti mintis, atgaivinti lėles; jis bendrauja su pasakom, gyvena jose ir yra „Tiškotonijos”, „Tiškopedijos”, „Tiškografijos”, „Tiškonautikos”, „Tiškochemijos” bei dar daugybės kitų mokslingų veikalų autorius; jis atrado penktajį materijos būvį – tiškoplazmą… Ir dar – įtariama, jog jis atsirado iš ištiškusios rašalo dėmės, tačiau negali būti tikras: profesorius Ambrožis Tiškutis ne toks žmogus, kad viską, kas jį supa, galima būtų taip paprastai imti ir paaiškinti.
Aišku tiktai, kad šis lenkų rašytojo J.Bžechvos (tikr. Lesmanas) sukurtas personažas – nepaprastai spalvinga (ir tiesiogine prasme) asmenybė. Galbūt kalta nostalgija žaliai vaikystei, bet knygos apie jį iki šiol „pagauna”; parašytos jos su grakščia fantazija ir humoru. Nors skaitai toli gražu nebe pirmą kartą, vėl duodiesi vedžiojamas už nosies, lyg nežinotum, kuo baigsis sugedusios lėlės Aloyzo išdaigos ar Adomo Aušelio tėvų paieškos. Tiesa, tarp dviejų šios knygos dalių – „Tiškučio akademijos” ir „Tiškučio triumfo” kažko trūksta: pirmojoje akademija ir pats jos įkūrėjas išnyksta, o antrojoje mums pranešama, kad jiedu abu puikiai gyvuoja. Iš tikrųjų, istorija, užimanti pagal chronologiją tarpinę padėtį – „Tiškučio kelionės” – pasirodė kur kas anksčiau – 1965 m. („Vagos” leidykla, vert. V.Adomėnas). Beje, lenkiškai „Akademija” išleista dar 1946 m., „Triumfas” – po 15 metų. Įsigilinus į šias datas ir labai norint, galima rasti tam tikrų aliuzijų su to laikotarpio situacija, tačiau tai jokiu būdu nėra politinė alegorija. Tiesiog Tiškutis – kultinis herojus (nors visai ne idealus žmogus), ir nuolat sukasi kartu su savo garsiąja barzda įdomiausių įvykių verpetuose. Nenuostabu, kad ekranizuoti tokią knygą sunku; pamenu lenkų bandymus – nekoks įspūdis.
Dar džiugu pranešti, jog tai – nemoralizuojantys tekstai, kaip kad ažnai pasitaiko vaikams skirtoje literatūroje. Vienplanės „gero gėrio” ir „bjauraus blogio” kovos čia nėra; beje, pirmojoje dalyje net neaišku, kas vis dėlto laimi. Iš dabartinių pozicijų smalsu pažiūrėti, kaip prieš pusšimtį metų buvo įsivaizduojamos dirbtinio žmogaus sukūrimo galimybės. Viso siužeto atpasakoti neketinu: pernelyg daug čia nuotykių, pasakojimų pasakojime ir netikėtų posūkių, – padaryčiau meškos paslaugą dar neskaičiusiems, siūlydama iš tokio kupiruoto varianto spręsti apie visą kūrinį.
Manau, „Tiškutis” priklauso geriausios fantastinės literatūros „nesuaugėliams” pavyzdžiams. Nenukabinkit nosių, gerbiamieji, – barzda budi!
