Jų keturios dešimtys, įkalintos rūsyje, abejingų sargybinių prižiūrimos ir stebimos. Nė viena neprisimena, kokiomis aplinkybėmis čia atsidūrė. Jauniausioji nėra gyvenusi niekur kitur. Likimo draugės jai pasakoja prisiminimus iš gyvenimo, kuriame esama vyrų, vaikų, miestų… Paslaptingai išsivadavusios iš nelaisvės, jos leidžiasi klajoti po tuščią žemę (ar kitą planetą?), ieškodamos žmogiškųjų būtybių… ar paaiškinimo. Ši romaną, sykiu kraupų ir giedrą, atšiaurų ir jaudinamą, panašų į Kafkos kūrinius, pasak vieno prancūzų kritiko, galima priskirti toms knygoms, kurių „iš esmės neįprastoje situacijoje skaitytojas tolydžio atpažįsta save ir atranda klausimus, kurie kankina jį patį”.
