Nobelio ir dukart Bookerio premijos laureato romanas aprėpia ištisą pojūčių gamą – nuo aklos meilės iki užuojautos, nuo nepasitikėjimo iki ištikimybės.
Kūrinyje, kupiname psichologinių įžvalgų apie žmonių santykių nepastovumą, pasakojama apie lenkų pianistą Vitoldą Valčikievičių – energingą ir „ekstravagantišką baltaplaukį“, pametusį galvą dėl Beatričės, elegantiškos meno mecenatės iš Barselonos. Moteriai tenka pasirūpinti atvykusiu koncertuoti pianistu, tačiau ji tai daro tik iš mandagumo, be entuziazmo: nei koncertas, nei pianisto talentas Beatričės nesužavėjo.
Vis dėlto Beatričė nejučiomis įtraukiama į menininko pasaulį – šis rašo jai laiškus, kviečia kartu keliauti į gastroles, netgi apsilanko jos vyro vasarnamyje Maljorkoje. Regis, jųdviejų santykiai ima skleistis – bet tik pagal Beatričės iškeltas sąlygas.
Nuo pat pradžių bendraudami anglų kalba, kuri nė vienam nėra gimtoji, veikėjai neįstengia visavertiškai išsakyti savo minčių – dėl kalbos barjero pražūva subtilios prasmės, o jų santykiai ilgainiui virsta kone lyčių dvikova. Tačiau kas iš tiesų kaltas? Ar Beatričė, užgniaužianti emocijas? O gal senstelėjęs vyras, kuris pernelyg daug tikisi iš savo svajonių mylimosios?
Kurdamas akivaizdžią aliuziją į Dantės Aligjerio kūrybą ir realią Žorž Sand ir Frederiko Šopeno meilės istoriją, J. M. Coetzee susieja tikrovę su pramanu ir pasakoja įžvalgią, skaudžią bei subtilią istoriją, kurioje tyrinėja sudėtingus prieštaringų asmenybių santykius.
