Palomar – taip vadinama astronominė observatorija, ilgą laiką galėjusi girtis didžiausiu teleskopu pasaulyje. Tai taip pat pagrindinio šios knygos veikėjo, nuolat surandančio, kur įbesti savo žvilgsnį, pono Palomaro, vardas. Tik jis, nors kartais ir žiūri į žvaigždes, mieliau renkasi tyrinėti ir mintimis narstyti paprastesnius, kasdieniškus dalykus, ieškoti kosmiškų gelmių juose. Taip Palomaro akiratyje atsiduria sūrio gabalėlis, pasimetusi šlepetė, gekono įpročiai, bangos lūžis, nuo varnėnų juoduojantis Romos dangus. Atsakymai į visatos slėpinius ir sudėtingiausius gyvenimo klausimus, jo nuomone, glūdi visur – net ir menkiausias objektas, bet koks išskirtinesnis reiškinys ir potyris nusipelno būti ištirtas ir apmąstytas. Tad jis be paliovos žvalgosi ir stebi, kurpia nebylius dialogus, visur ir visada bando perskaityti visatos kodą.
Ponas Palomaras – ekscentriškas išminties ieškotojas, vizionierius didingame ir sykiu absurdiškame pasaulyje bei neabejotinai autoriaus alter ego . Ar įmanoma mus supančiuose dalykuose atrasti prasmę, susivokti gyvenimo chaose, nusėtame nesusipratimų, kompromisų ir palaidų galų? Ponas Palomaras toli gražu nėra tuo įsitikinęs. Tačiau jis nesiliauja bandyti.
Tai paskutinė legendinio italų autoriaus Italo Calvino knyga, išleista jam dar esant gyvam, šmaikštus ir žavingas kūrinys, už kurio talpios formos ir menamo paprastumo slypi žaismingumas, išmintis ir gylis.
Italo Calvino (1923–1985) – legendinis italų rašytojas, žurnalistas, viena iš ryškiausių figūrų XX a. literatūroje. Gimė Kuboje, botanikų šeimoje, užaugo Italijoje. 1943 m., atsisakęs tarnauti fašistinėje armijoje, slapstėsi, vėliau prisidėjo prie partizanų. Po karo įstojo į komunistų partiją, bet 1956-aisiais, pasmerkęs SSRS veiksmus Vengrijoje ir Stalino nusikaltimus, ją paliko.
Calvino kūryba prasidėjo nuo autobiografiško, neorealistiško, patirtis kare atskleidžiančio romano Takas į voratinklius (1947), tačiau šeštajame dešimtmetyje jis ėmė kurti fabulistikos ir fantastikos elementų prisodrintus kūrinius (romanų trilogija Mūsų protėviai , 1952–1959), kurie jį išgarsino visame pasaulyje. 1968-aisiais rašytojui prisijungus prie literatūrinės grupuotės „Oulipo“ ( Ouvroir de littérature potentielle – „Potencialios literatūros dirbtuvės“), su Nematomais miestais (1972) bei romanu Jei keleivis žiemos naktį (1979) Calvino kūryba pasuko formalistinių eksperimentų, unikalių pasakojimo konstrukcijų ir metafikcinių žaidimų, pabrėžiančių fiktyvią literatūros prigimtį, linkme.
Prieš pat mirtį Calvino buvo verčiamiausias Italijos autorius ir iki šiol yra laikomas vienu svarbiausių XX a. literatūros inovatorių, nesunkiai atpažįstamas iš savitai švelnios ironijos, žaismingų alegoriškų naratyvų ir lengvumo: „Mano kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus kūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir iš kalbos.“
