„Negrįžau gyventi į Čilę, bet nešiojuosi ją su savim.”
„Mano išgalvota šalis” – tai beribė meilė ir nostalgija. Išmintimi ir sąmoju persijoti jausmai, prarastos laimės liūdesys, klajokliškas svetimšalės gyvenimas. Prisiminimai apie Čilę tapo realia ir fantastiška šalimi tuo pat metu; stojiškas ir svetingas kraštas, kurio vyrai – mačistai, o moterys – tvirtos ir įsikibusios į žemę. Bet tai dar ir jos vaikystės paveikslai: grakščiai atgaivinti, jie dar sykį pavaizduoja savotiškos jos šeimos gyvenimą, senelių namą, valgymo apeigas, neištikimybės istorijas… ir vaiduoklius, kurie visuomet ją lydėjo.
Čiliečiai, šiaip jau drovūs ir draugiški, virsta laukiniais, vos tik pagriebia vairą į rankas: lenktyniauja, kuris pirmas privažiuos iki artimiausios raudonos šviesos (…)
Vyriškis, išsiplovęs lėkštę, iš kurios pats valgė, manosi „padedantis” žmonai ar motinai ir tikisi už tai būti garbinamas.
Mums, čiliečiams, patinka laidotuvės, nes mirusysis mums jau ne varžovas ir nebeapkalbės mūsų už akių.
Man yra pridovanota tiek paveikslų ir keramikos dirbinių, kad garaže nebetelpa automobilis.
Mano tautiečiai (…) pirmieji išsiaiškino, kad taškas G yra moters ausyje ir ieškoti jo kur nors žemiau – tik gaišti laiką.
Atidūs Isabelės Allende skaitytojai kaipmat atpažins tos čiliečių šeimynos narius – senelius, prosenelius, tetas, dėdes ir draugus, – mitologizuotus personažus, gyvenančius toje puikioje knygoje. Kita vertus, tai yra nepamirštamas paveikslas, vaizduojantis čiliečių pažeidžiamumą, dramatišką tos tautos istoriją ir nesutramdomą jos dvasią. Nors Isabelė tvirtina buvusi svetimšalė savo tėvynėje – „niekuomet nepritapau niekur, nei savo šeimoje, nei savo socialiniame sluoksnyje, nei primestoje man religijoje”, – ji ligi šiol nešiojasi širdyje ir gimtosios žemės politikos žymę, ir jos burtus. „Mano išgalvotoje šalyje” ji tyrinėja, kokį vaidmenį suvaidino prisiminimai ir tėvynės ilgesys, padėję jai subrandinti savo gyvenimą ir knygas.
