Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, Ispanijoje įsiplieskus pilietiniam karui, o paskui įsigalėjus Franko režimui, šalį priversti palikti šimtai tūkstančių žmonių. Tarp jų yra ir jauna nėščia našlė Rosera bei Viktoras – armijos gydytojas, velionio Roseros vyro brolis. Verčiami aplinkybių, jaunuoliai priversti susituokti, nors nė vienas to netrokšta.
Per plauką spėję išvengti Europą apėmusio Antrojo pasaulinio karo, Rosera ir Viktoras atvyksta į Čilę. Tačiau palengvėjimas pasprukus nuo karo ilgai netrunka: naujoji šalis atvykėliams toli gražu nėra nei svetinga, nei sava. Pamažu kurdami naują gyvenimą kitame žemyne ir stojiškai pasitikdami kiekvieną naują išbandymą, Rosera ir Viktoras nepraranda vilties vieną dieną sugrįžti į tikruosius namus – Ispaniją.
Jautriai, gyvai ir talentingai parašyto romano įvykiai nusidriekia per kelis dešimtmečius, o pasaulį keičiančių istorinių įvykių fone išryškėja asmeninės paprastų žmonių istorijos. Jaudinanti ir sukrečianti knyga apie tremtį, savų šaknų paieškas, likimo išbandymus, meilę ir viltį.
