Skaitytojus pasiekia knyga, kurioje daugiausiai kalbama apie praėjusį laiką – XIX a., XX a. pirmą pusę. Modernus, technologijų apsuptyje gyvenantis XXI a. žmogus gali pagalvoti, kad tai dar viena senovę ir praeitį šlovinanti knyga.
Bet tie, kurie perskaitys ją atidžiai, turėtų suprasti autorės ir leidėjų siekį atkreipti visuomenės dėmesį į šeimos instituciją, jos reikšmę vis labiau atsiverenčių sienų, mobiliame pasaulyje. Tradicijų laikymasis yra šeimos, bendruomenės jungiančioji grandis. Sparčiai besikeičiant, asimiliuojantis, integruojantis tautoms, nyksta ir miršta ne tik kalbos, pamažu atsiranda pasaulio žmogus – be šaknų, be namų, be tėvynės. Mūsų vis labiau nykstančiai tautai labai svarbu ieškoti jungiančių, stiprinančių saitų.
Labai norėtųsi, kad vestuvių tradicijas, tą savotišką misteriją vertintume ne tik kaip paveldo dalį, bet pabandytume suprasti, kokią prasmę vestuvių ritualams teikė mūsų protėviai, ką reiškia tradicinių vestuvių dalys ir jų veikėjai. Knygoje skaitytojas neras vestuvinių scenarijų ir gatavų receptų, pateikta informacija turėtų paskatinti suvokti vestuves ne tik kaip smagų pašėliojimą draugų būryje, bet kaip rimtą ritualą.
