Kanto „Grynojo proto kritika“ – vienas reikšmingiausių filosofijos veikalų žmonijos minties istorijoje. Jame išdėstyta Kanto pažinimo teorija, kurią jis laikė „kopernikiškuoju perversmu filosofijoje“.
Kantas teigia, kad egzistuoja nuo subjekto nepriklausomos apriorinės pažinimo formos, lyg žmogaus mąstymo programa, pagal kurią sutvarkomi patyrimo duomenys. Kantas išsamiai analizuoja apriorines juslumo formas (erdvę ir laiką), kuriomis intelektui pateikiami patyrimo objektai, apriorines intelekto formas, kuriomis mąstomi juslinio stebėjimo objektai, ir grynojo proto – aukščiausiojo žmogaus pažintinio sugebėjimo, kuriančio mąstymo principus, intelekto taisykles ir a priori suteikiančio vienumą jo žinioms – veiklą.
Savo filosofiją, tiriančią, kaip nuo žmogaus turimų sąvokų ir vaizdinių pereinama prie daiktų, nuo subjekto prie objekto, Kantas vadino transcendentaline, o kaip tiriančią žmogaus proto pažintinių sugebėjimų galimybes ir ribas, atskleidžiančią pažinimo proceso prieštaringumą, – kritine ir tikėjo padėjęs naujos, mokslinės metafizikos pagrindus.
