Serija: „Nauji vardai #4“.
Ilzė Butkutė gimė 1984 metais Vilniuje. Baigė fotografijos studijas, dirba reklamos srityje.
Ilzės Butkutės eilėraščiai šneka gryna poezijos kalba ir ištaria tai, kas nepasakoma kitaip, ką gali ištarti būtent poezija. Įžvalgos ir atvertys čia randasi iš vaizdinių, kuriuos sukelia tarsi nevaržomas, tačiau vidinės formos tiksliai suvaldytas metaforų srautas. Galingas srautas žodžių, praaugančių savo reikšmes. Itin intensyvi, prisodrinta, daiktiška ir konkreti kalba yra pavydėtinai skaidri ir tiksli. Grakšti, tykojanti poetinio žodžio eigastis leidžia užklupti skaitytoją nepasiruošusį – jis juk labiausiai ir laukia būti apgautas ir pagautas.
Antanas A. Jonynas
Siuvinėjimas peilių sode
Aš moteris – praviras langas,
po benkartą, skersvėjį nuogą,
kas naktį vis pakasu tyliai
sode ir nusikerpu sruogą
plaukų, prisigėrusių kvapo
tų rankų, kurios ir neliestų,
ir kasos trumpėja kas kartą.
O mano arklidėse piestu
žirgai pasistoja, pajutę,
kad miegas artėja ginkluotas
ir vedinas vyru be veido –
neuždraustas jis ir neduotas
nei man, nei kitoms. Ir nereikia.
Bičiule, užsek man korsetą,
kad aš nesilenkčiau pro langą
žiūrėti, kaip auga iš lėto
sode mano skersvėjų peiliai,
kaip ašmenys kyla iš grunto
ir pilnatį skelia į delčią.
Net šunys – ir tie nepajunta,
kad miegas jau pradeda šturmą.
Mieloji, paduok man dėžutę
su siūlais ir adata – noriu
rankas prie sapnų prisisiūti.
