„Esu iškviesta… Vis dažniau esu kviečiama…“
Jos ruošimasis apklausai jau virto savotišku ritualu, padedančiu įveikti baimę. Bet šį kartą kausto nepaprasta baimė.
Dardėdama tramvajumi moteris stebi aplinkinius, pamažu, lyg iš miglų nyra atminties blyksnis: laimės, džiaugsmo akimirkos, tokios šykščios moters gyvenimo palydovės. Suvokimas, kad meilės troškulys pirmiausia sunyksta su dievinamu tėvu, vėliau su nauja priebėga – sutuoktiniu. Šitas kartas yra kitoks, jis skiriasi nuo kasdienio dardėjimo – ji apdairiai pasiėmė rankšluostį, dantų šepetėlį ir pastos tūtelę. Pakeliui jauną moterį užplūsta prisiminimai: lyg filmo kadrai bėga kaime leistos nerūpestingos vaikystės dienos, beveik erotiškas geidulys, kurį ji juto tėvui, senelių ištrėmimas, nedideli džiaugsmai, patirti su Pauliumi, nors jo girtuoklystė gerokai apsunkino gyvenimą. O pro langą regimi vaizdai grąžina į tikrovę: nykūs laikai, stotelės, kuriose įlipa ir išlipa nepažįstami žmonės paniurusiais veidais, gatvės su savo nykiais namais, pilkomis vitrinomis. Būtent šitai primena, kad jai įsakyta prisistatyti. Vis dėlto šiandien stotelėje, kurioje ji privalo išlipti, vairuotojas nestabteli. Ir pirmą sykį ji nusprendžia nenueiti į apklausą.
Itin meniškai, net pernelyg švelniai ir poetiškai, autorė perteikia kraupokas gyvenimo scenas, parinkdama labai taiklias frazes, meistriškai piešdama septintojo–devintojo dešimtmečio Rumunijos politinį peizažą ir sudėtingus žmonių likimus.
