Iš tiesų reikia giliai įkvėpti ir atgauti amą tada, kai užverti paskutinį knygos lapą. Dar labiau jį užgniaužia, kai žinai: kiekvienas žodis, kiekviena eilutė ir intonacija alsuoja tikrove – tai patyrė knygos herojus, iš gimtojo autorės kaimo kilęs Oskaras Pastioras, ištremtasis jaunuolis Leo, kuris norėjo kuo greičiau palikti tėvų pastogę ir kaži ką nauja patirti.
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai.
Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną.
Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“.
Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.
