Hermanas Krukas aprašo visuomeninius ir asmeninius įvykius, kurie prasideda 1939 m. rugsėjo mėnesį, kai jis bėgo nuo Varšuvą užpuolusių vokiečių ir tapo pabėgėliu Vilniuje, „Lietuvos Jeruzalėje“. Jo dienoraščiuose pasakojama apie dvejus tragiškus Vilniaus geto metus ir vėlesnius metus Estijos mirties stovyklose. Šioje unikalioje kronikoje pateikti visi surasti H. Kruko dienoraščių puslapiai ir liudytojų pasakojimai apie Vilniaus žydų bendruomenės sunaikinimą bei jų pastangas palaikyti ideologinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą net tada, kai jų pasaulis buvo naikinamas. Dienoraščiuose užfiksuota geto ir stovyklos kasdienio gyvenimo tikrovė, gandai apie vykstantį už geto sienų pasaulinį karą, reakcija į nesibaigiančius persekiojimus ir pasakojimai apie atvejus, kai lietuviai valstiečiai mėgino gelbėti žydus nuo mirties. Skaitydamas H. Kruko penkerius metus kasdien rašytą pasakojimą apie holokaustą, skaitytojas pradeda geriau suprasti nacių ketinimus, pajusti prarajos siaubą ir žavėtis mirčiai pasmerktų žmonių drąsa bei ištverme.
