Stefutė nieko neatsakė. Ji žiūrėjo į vandenį ir į baltųjų vandens lelijų taures, kyšančias viršum storų lėkštės pavidalo lapų. Siekė vienos gėlės, bet ji plaukiojo per toli. Valdemaras tylėdamas užkabino ją irklu ir pritraukė prie Stefutės rankos. Ji nuskynė ir šypsena padėkojo jam. Jis žiūrėjo į ją, į jos rausvus skruostus, į tamsias blakstienas ir galvojo:
„Ar tu toji gėlė, aureolės apgaubta, išsiskirianti iš daugybės kitų? Aš darausi švelnus, žiūrėdamas į tavo gražiąsias akis… O vis dėlto kovosiu su šiais šarvais ir sutriuškinsiu juos.“
Nepakartojama, jaudinanti dviejų žmonių likimo istorija.
1909 metais išleistame rašytojos Helenos Mniszek (1878–1943) romane „Raupsuotoji“ pasakojama dramatiška meilės istorija. Jaunutė paprasto dvarininko dukra Stefanija, nusivylusi buvusiu sužadėtiniu, mokytojauja didikų dvare. Ten ji sutinka senojo pono anūką – ambicingą giminės turtų paveldėtoją Valdemarą, kadaise garsėjusį audringu gyvenimu. Kaip pasisuks Stefanijos likimas?.
