Vieną dieną staiga šovė mintis, atsisėdau prie stalo ir parašiau pirmąsias šio romano eilutes, nežinodamas, nei kaip veiksmas rutuliosis toliau, nei kokie veikėjai pasirodys, nei kokio ilgumo šis tekstas bus, ir taip nieko nežinodamas vis rašiau ir rašiau daugiau nei pusę metų. Iš pat pradžių regėjau tik jaunuolio, vardu Cukuru Tadzakis, akyse atsispindinčio riboto pasaulio vaizdą. Tačiau matyti, kaip tas vaizdas su kiekviena diena pamažu keičiasi ir kaip tampa vis gilesnis bei platesnis, man buvo be galo įdomu, tam tikra prasme netgi jaudrino sielą.”
Haruki Murakami
Šis Haruki Murakami romanas – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Pagal tai, kuris sluoksnis skanaujamas, pasakojimas palieka vis kitokį įspūdį. Atsiras tokių skaitytojų, kurie sapnų ir mistiškų istorijų intarpuose įžvelgs žmogaus sielos tamsybę. Bus ir tokių, kurie kaip karoliukus ant vieno siūlo suvers visus iš romano veikėjų lūpų nuskambėjusius filosofinius apmąstymus bei aforizmus.
Ką reiškia turėti spalvą arba būti bespalviam? Ar Cukuru Tadzakis įgis spalvą, o gal kaip tik išmoks priimti žmones be jų spalvų?
Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.
