Veikalas yra skirtas ne tiek mokslinei auditorijai, kiek istorija besidomintiems smalsuoliams. Todėl Vokiečių ordino istorija čia aprašyta taip, kad ne skatintų specialistų tolimesnes studijas, o būtų atskirų skyrių, skirtų plačiajam skaitytojui, rinkinys, vis dėlto suteikiantis jam bendrą šio reiškinio supratimą. Vokiečių ordinas – vienas iš trijų Šventosios Žemės didžiųjų kryžiaus žygių ordinų, įkurtas 1190–1198 metais, po Tamplierių ir Joanitų ordinų, kaip ir kiti kryžiaus žygių ordinai gavo dovanų daug žemių, nepriklausančių ordinų pirminės veiklos teritorijai – Palestinai. Dėl daugelio fundacijų, o netrukus ir perkant žemę, susidarė Ordino valdos. Jų tikslas buvo gerai ūkininkaujant gautas pajamas skirti Ordino kovai prieš pagonis Šventojoje Žemėje, o vėliau ir Šiaurės Europoje, Prūsijoje bei Livonijoje. Ordino istorija apima ilgus šimtmečius ir jis valdė didelę teritoriją. Studijoje nagrinėjami įvykiai maždaug nuo 1200 metų iki šiandienos, vykę visose vokiečių žemėse, Šventojoje Žemėje, Lenkijoje, Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių, kuriose arba buvo įsikūręs Ordinas arba iš kurių kilę jo nariai. Vis dėlto šios knygos pasakojimo centre – Vokiečių ordino prūsiškosios dalies istorija. Didžioji studijos dalis skirta Vokiečių ordino istorijai Viduramžiais, taip pat yra specialus skirsnis apie Bažnyčios istoriją ir vadovavimo struktūrų bei valstybių kūrimąsi brandžiaisiais ir vėlyvaisiais Viduramžiais.
Tai gyvai ir patraukliai parašytas veikalas, padedantis permąstyti santykių tarp Vokiečių ordino ir Baltijos tautų sampratos stereotipus.
Hartmut Boockmann (1934-1998) – įžymus vokiečių medievistas, daugelio Viduramžių istorijos tyrimų autorius, paskelbęs daug darbų apie Rytų ir Vakarų Prūsiją. Jo knyga apie Vokiečių ordiną, kitaip vadinamą Kryžiuočių ordinu, išsiskiria lietuviams netikėtu nešališku požiūriu į šios riterių bendrijos istoriją, paneigia įprastinius jos įvaizdžius, atskleidžia Ordino veiklos europinį kontekstą.
