Hansas Georgas Gadameris (1900-2002) savo gyvenimo veikale „Tiesa ir metodas. Pamatiniai filosofinės hermeneutikos bruožai” (1960), remdamasis Martino Heideggerio egzistencijos filosofijos įžvalgomis ir apibendrinęs bei susisteminęs gausią medžiagą nuo antikos iki dabartinių laikų, sukūrė filosofinės hermeneutikos teoriją, paremtą tikrovės supratimo ir jos aiškinimo (interpretavimo) metodu ne kaip pažinimo sudėtine dalimi, o gyvenimo esme, pačia žmogaus egzistencija. Į šios teorijos problemų lauką patenka visoms socialinio gyvenimo sritims nepaprastai svarbios, su tikrovės supratimu ir aiškinimu tiesiogiai susijusios pamatinės prasmės ir jų (iš)raiškos, kurios veikale analizuojamos trimis aspektais – egzistenciniu, semantiniu, refleksiniu – ir apima visus humanitarinių mokslų gvildenamus žmogaus egzistencijos skleidimosi procesus: socialinę būtį, tradiciją, istorizmą, estetiką, meno tiesą, meno kūrinio ontologiją, kalbą.
Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius
