Miesto romanas
Tarp savo darbinių projektų buvau nusiteikus parašyti grožinę knygą ir svarsčiau, ar rimtą, ar nelabai. Kol dėliojau rimtosios temas, ta kur nelabai ėmė ir pati pasirašė. Pradinė mintis buvo subrandinta, bet paleisti į istoriją herojai turėjo savo nuomones ir iniciatyvą, man beliko užrašyti.
Toji pradinė mintis atkeliavo iš detektyvų. Aš juos mėgstu, todėl svarsčiau, kodėl vieni patinka, o kiti ne. Ir supratau, kad detektyvuose man labiausiai patinka antraplanis vyksmas. Tas padidintas dėmesys eilinio žmogaus eilinei dienai iki įvykstant nusikaltimui. Vyras ar moteris, kurie niekada nebuvo ir negalėjo tapti visuomenei įdomūs, atsidūrę šalia nusikaltimo, staiga tampa detektyvų apmąstymų centru. Labiausiai tai krito man į akis skaitant Kolino Deksterio inspektorių Morsą, kuris su liudininkėmis ar įtariamosiomis neretai ir artimesnį ryšį užmezga.
Galvojau, o negalėtų tas dėmesys būti ir tais atvejais, kai niekas nenužudomas? Tačiau kažkoks bent kiek skandalingas įvykis turėtų būti, kuris tą dėmesį sufokusuotų. Taip atsirado moteris lange beigi visi žiūrėtojai į ją.
Kitas dalykas, kurį būtinai norėjau išlaikyti, yra normalumas. Normalūs žmonės eilinėse situacijose. Jokių paribių – narkotikų, pamestų vaikų, amnezijų, socialinių problemų, prievartos. Nes jau panašu, kad be to siužetų nebebūna. Todėl knyga yra labai paprasta, jos nereikia apmąstyti, ieškoti paslėptų prasmių. Pakanka pajausti. Lengvas skaitinys savaitgaliui – ko visiems ir linkiu.
