Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių penkiatomį pelnytai pradeda romanas „Žvakės vėjyje“ ir nedidelis įtaigus esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“. Ant kalvų išsidėsčiusi auksagalvė Jeruzalė, garbė Aukščiausiajam, nedingo ir gyvuos per amžius. Dingo kita Jeruzalė – šiaurės, Vilniuje, Lietuvos žydų lopšyje ir šventovėje, išminčių ir kankinių už protėvių tikėjimą mieste, kurio stogais kitados lyg katės vaikštinėjo angelai, o katės – lyg angelai… Romanas „Žvakės vėjyje“ – svarbus postūmis kitiems autoriaus kūriniams. Jame išryškėjo Kanovičiaus kūrybos prioritetai – visa jėga suskambėjo žydų tautos, sovietų valdžios pasmerktos nuolankiai tylėti, tema. Romaną sudaro trys dalys: „Paukščiai virš kapinių“, „Palamink ir lapus, ir ugnį“ ir „Lopšinė seniui besmegeniui“. Tai pasakojimas apie paauglio Danieliaus brendimą sudėtingu, kartais tragišku prieškario ir žiauriu karo metu.
