Šioje knygoje „Marcelijus. Atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį” pateikiami atsiminimai apie vieną iš ryškiausių XX a. antrosios pusės rašytojų – Marcelijų Martinaitį (1936-2013). Poeto bendražygių kasmet mažėja, užmarštin nueina vis daugiau gyvenimo epizodų, tad ši knyga atsirado paraginus Martinaičio amžininkus pasidalinti savo atmintimi. Ją rengiant, siekta pakalbinti įvairius rašytoją pažinojusius žmones: kurso draugus, bičiulius, kolegas, studentus, kaimynus. Knygoje nėra Martinaičio šeimos narių pasakojimų, poeto artimieji priėmė sprendimą jais nesidalinti.
Pateikiami 61 atsiminimų tekstai, surinkti 2013-2016 m. Vieni juos užrašė laisva forma, kiti raštu atsakė į knygos rengėjų klausimus, dar kiti apie Martinaitį norėjo kalbėtis gyvai. Taigi dalis publikacijų perengtos iš pokalbių, įrašytų į diktofoną, vėliau autorizuotos. Siekiant autentiškumo, tekstai nevienodinti – išlaikyta forma, kuria buvo pateikti.
Knyga „Marcelijus. Atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį” suskirstyta į poskyrius pagal pateikėjų bendravimo aplinkybes bei santykį su Martinaičiu. Be abejo, skirstymas nėra griežtas, dažnai atsiminimų autorių ir Martinaičio santykiai neapsiribojo kuriuo nors vienu lygmeniu. Pavyzdžiui, universiteto kolega galėtų priklausyti ir artimų bičiulių ratui. Tokiu atveju atsižvelgta į respondento atsiminimų turinį ir pagal vyraujančią temą konkretus respondentas priskirtas vienai ar kitai grupei.
Amžininkų atmintyje Martinaitis iškyla ne tik kaip visuomenei žinomas rašytojas, kultūros veikėjas, bet aptariamos ir kitos, daugumai mažiau pažįstamos jo veiklos sferos: darbas Vilniaus universitete, įsitraukimas į Sąjūdžio veiklą, dalyvavimas Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijoje bei LRT taryboje. Kiekvienas pateikėjas nubrėžia tam tikrus Martinaičio asmenybės štrichus. Ryškėja laikysena, charakteris, bendravimo su aplinkiniais būdas.
