Poezijos rinkinių „Heterų dainos” (2008) ir „Meninos” (2014) autorės trečia poezijos knyga. Poetė atsiriboja nuo dvasingo giedojimo ir skambių žodžių, pasikliauja konkrečių patirčių, būsenų bei vaizdų perėjimu į poezijos kalbą ir sukuria ypatingą tikrumo įspūdį.
Žinojau, kad tai bus ritmiška, mokys silabotonikos; Singer beveik matematikė. Reikėjo siūti karnavalui, iš pradžių raganos apsiaustą, paskui apsiūti lėles, tada kompensuoti stygių spintoje. Aštuntoje klasėje gyvenau bendrabutyje greta vyresnių muzikančių kambario; kažkuri iš jų nuo pat ryto, pagrojusi gamas, imdavo skambinti Liszto Liebestraum. Tuo metu ir tame kambaryje formavausi kaip į nieką nepanašus padaras, mintąs Goethe’s „Faustu”, operų libretais ir svajomis. Dabar man jau tarsi ir nieko nereiškia tas patetiškas kūrinys. Svajoju ne tiek apie meilę, kiek apie vienatvės, mąstymo, meditacijų laiką, kurį padeda atrasti siuvimo mašina. Todėl Singerstraum.
Šita knyga žymi ir išsivadavimą iš savo prigimtinės sėslybės. Vis dėlto kuo daugiau keliauju, kuo globaliau esu priversta mąstyti, kuo daugiau kalbos zonų patiriu – tuo svarbesnės man tampa vaikystės erdvės, gimtinė; tuo labiau pasitikiu savo tapatybe – esu lietuvė, rytų europietė. Maža to, rašau eilėraščius – paradoksalu, skelbiu savo mažai kam aktualias asmenines patirtis. Keliauju kaip tik dėl jų; jie yra priežastis, kodėl man pavyksta pamatyti pasaulio. Simboliškai grįžtu į praėjusio amžiaus pradžią, tarpukarį, pirmąją Nepriklausomybę, kai lietuvių inteligentai važiavo lavintis į Vakarus.
