Pasak vertėjo ir eseisto Laimanto Jonušio, Giedros Radvilavičiūtės tekstuose taupūs ir taiklūs žodžiai gyvenimo kasdienybę paverčia nekasdienišku išgyvenimu. Tariamai nereikšmingi buities ar daiktų gyvenimo elementai sužėri subtilia, iki tol neregėta šviesa; nesėkmių keliama desperacija, pagauta ironiško žvilgsnio, virsta medžiaga literatūriniam laimėjimui. Tariant pačios autorės žodžiais, patekusiais į ankstesnės knygos pavadinimą, „siužetą siūlau nušauti“, bet numarinto siužeto vėlė šiose esė įgyja savitą gyvastį, ir šie tekstai tampa įspūdingais, originaliais kūriniais, neretai tvyrančiais ties dienoraščio arba laiško ir novelės riba.
