Dykuma neišvengiamai pažadina mumyse begalybės jausmą. Begalybės, kuri yra mūsų pamatas, reikalingas, kaip kvėpavimui būtinas oras. Nes savo gelmėse – tą šimtus kartų esame pajutę – išsprūstame iš erdvės ir laiko gniaužtų. Apie žmogaus esaties paslaptį, jo laisvę ir pančius šios esė kngygos autorius mąsto per trijų – smėlio, visuomenės ir asmeninės – dykumų simbolius bei realybę.
