Knygose apie tarpukarį paprastai didžiausias dėmesys skiriamas politiniams, jau daug kur minėtiems faktams. Vadovėliuose nepasakojama apie keisčiausius to meto lobių ieškotojų radinius, mūšius dėl pigesnio alaus ar kodėl ne vietoje ir ne laiku pasipainiojusios bananų žievės galėjo atidengti intymias damų paslaptis. Visas šias įdomybes rasite Gedimino Kulikausko knygoje. Kaip rašo pats autorius:
„Tai savotiška „alternatyvioji istorija“, švystelinti prožektoriumi į tamsią tarpukario palėpę ir visai ne į tuos nublizgintus kampelius, prie kurių esame pratę. Kodėl tarpukario Lietuvoje neegzistavo cigarečių kontrabanda, bet „šmugelnikai“ net pasipūškuodami vilko per sieną spiritą, apelsinus ir mieles?
Kaip mūsų seneliai išgyveno Krizę, žiūrėjo į valdininkus ir ką galvojo apie… žąsis? Ne, ne apie šešias su šešiais žąsyčiais, o apie tą didžiulę gagenančią 600 tūkstančių armiją, kurią 1934 m. teko suvalgyti, nusipirkus už savo pinigus. Pabūkime arčiau žemės: man kur kas įdomiau, kiek „štukų“ apelsinų galėjo už vidutinę algą nusipirkti eilinis smetonmečio valdininkas, nei šimtąjį kartą narplioti Vasario 16-osios akto subtilybes.“
