Gabijos Grušaitės romanas "Stasys Šaltoka: Vieneri metai" buvo įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija už už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, išleistą per dvejus kalendorinius metus.
Gabijos Grušaitės antrasis romanas „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ – šiandienos istorija apie vidinę trisdešimtmečio transformaciją, gilumines laimės ir prasmės paieškas gyvenimo paviršiuose ir žmogiškąjį santykį.
Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per Instagram filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir į nugarą stuksena klausimas KODĖL – ką the fuck daryt su savo gyvenimu? Stasys nusprendžia keisti kryptį ir išvyksta į Pietryčių Aziją, čia susiranda draugų, kartu daro filmus apie tai, kaip mato trečiąjį pasaulį, kartais suvalgo wan tan mee, phad thai ar bulvių košytės, viskas skęsta viskio ir sarkazmo upėse, o viduje – tyla.
Kodėl verta / reikia / būtina / smagu / madinga skaityti Gabijos Grušaitės antrąjį romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“?
A. Ji rašo kitaip nei įprasta lietuvių literatūroje.
B. Kibiais čiuptuvais čiuopia savo kartos – balto posovietinio hipsterio – pulsą ir jo gyvenimo kūną kiša po rentgeno aparatu, kurio nuotraukoje, t. y. romano, jūs galbūt atpažinsite save, o jei ne, tai bent jau galėsite pasakyti, kad ji rašo apie tuos, kurie ne mes.
C. Tai tekstas apie XXI amžių ir realų gyvenimą jame, apie žmones, manančius, kad neturi sielos, bet tikrai turinčius gyvenimo kryptį, to do listus ir Facebooką iškeitusius į Instagramą.
D. Tai istorija trisdešimtėjanties ir trisdešimtmečiams apie juos pačius – buvusius, esamus, galėjusius ir vis dar galinčius būti.
E. Ir taip, tai dekonstruota meilės istorija, kupina juodųjų skylių, besidriekiančių tarp norų ir realybės.
F. O pabaiga? Stasio Šaltokos žodžiais tariant, Ikaras visad nudega, nors ir kyla į viršų su tech industry upgraded sparnais
