Françoise Sagan (1935–2004) — viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų.
Beveik visuose šios autorės romanuose galima aptikti jos pačios jausmų, nuojautų ir išgyvenimų atspindį, bet pasitaiko ir netikėtumų — įnoringų „šuolių į šalį“, kūrinių, nebūdingų autorei, tačiau būtent tuo žavių ir patrauklių. Romanas „Nuolankusis“ — kaip tik tokia proga susitikti su kitokia Sagan — be nerūpestingų Paryžiaus dykinėtojų ir lengvabūdiškų bohemiško gyvenimo dienų.
Romanas apie moterį, jau perkopusią penktą dešimtį, nebelabai patrauklią ir nėmaž nevengiančią taip atrodyti; vis dėlto ji pašėlusiai apsuks galvą vyriškiui, kuris savo amžiumi tiktų jai į sūnus.
Ji — pensiono savininkė, o jis — jos nuomininkas, jaunas, tylus ir nuolankus buhalteris Rožė Gėrė, kiekvieną vakarą minantis pilką kelią tarp terikonų nuo Samsono gamyklos iki savo pensiono. Ir kiekvieną vakarą iki namų slenksčio jį palydi staiga nežinia iš kur išdygęs šuo.
Tačiau vienas lemtingas vakaras iš pagrindų apvers visą varganą jaunojo tarnautojo būtį. Devynioms savaitėms… Jam teko tik devynios savaitės visaverčio gyvenimo, kai žmogus atitiesia pečius ir priverčia kitus jį gerbti. Teko ir meilė moteriai, džiaugsmas, kai mylimoji juo žavisi, ir kartėlis, kai tas susižavėjimas virsta panieka. Intriga su kriminalo elementais, niūrus nusikaltimo žavesys ir keista, iš anksto pasmerktos meilės istorija nušviečia pilką buhalterio gyvenimą. Nusikaltimas, kurio nepadarė, nuolankų žmogelį paverčia geidžiamu vyriškiu — iki greitos, graudžios ir pasigailėtinos atomazgos.
