Per Rusiją klampoja barzdotasis mužikas. Eina, eina ir kelio galo nematyti. Apkasai… kapų kauburėliai… kaimų ir miestų degėsiai. Eina jis Sibiro taiga, Ukrainos stepėmis, Vidurio Azijos dykumomis ir Baltarusijos pelkėmis… Dar prieš mėnesį prieš jį visi šliaužiojo ant kelių, bučiavo degutuotus batus, šimtai moterų skverbėsi į jo lovą, nežinodamos, kaip parodyti savo meilę ir ištikimybę. Dabar to neliko. Kur jis praeina, ten aidi keiksmai ir neapykantos žodžiai.
Kaip greitai viskas pasikeitė!
Vakar: „Osana! Osana!“ Šiandien: „Ant kryžiaus jį!“
Tai kartojasi per amžius ir kartosis, kol gyvens žmogus.
Rasputino fenomenas nebuvo ir nebus iki galo suprastas. Nė vienas biografas nesugebėjo atskleisti, kaip nemokytas Sibiro mužikas sugebėjo užvaldyti caro rūmus, įgyti didžiulę įtaką imperatoriui Nikolajui II, imperatorei Aleksandrai Fiodorovnai, tapti didikų, kariškių, valstybės veikėjų, o ypač moterų numylėtiniu. Jis nebuvo vien ištvirkęs palaidūnas be doros ir principų, vedinas vien žemiausių instinktų, kaip įsivaizduoja daugelis. Sibire raganauti ir gydyti žolelėmis išmokęs tėvas Grigorijus buvo neįtikimai įdomus pašnekovas, savamokslis šventikas, caro rūmuose turėjęs ir politinių tikslų – sustabdyti ir kuo greičiau baigti Pirmąjį pasaulinį karą, kuris veda Rusiją į pražūtį, o jos žmones stumia į neišmatuojamą vargą. Rasputinas žinojo, kad tai padarys tik pasikalbėjęs su pačiu caru. Hemofilija sergantis jaunasis sosto įpėdinis Aleksėjus tapo vartais į rūmus.
Kodėl šiam žiniuoniui po kojomis krito visos sutiktos moterys, kodėl jo nejaudino auksas ir nekilnojamasis turtas, ar tikrai jo gydymas buvo grįstas hipnoze, ir kodėl carų patikėtinis tapo Sankt Peterburgo elito sąmokslo auka – visa tai naujausiame Franco Bauerio romane. Rasputino imperija – tai tragiška istorija gabaus ir psichiškai įtaigaus žmogaus, nenorėjusio sutramdyti savo aistrų, kurios atnešė pražūtį jam, carams ir Rusijai.
