Emocingas ir jautrus talentingosios Fionos Valpy romanas apie tai, kaip naujas, svetimas miestas dvylikametei mergaitei tampa vilties žeme. O ar suteiks jis antrą šansą gyvenimo negandų kamuojamai moteriai? Marokas, 1941 metai. Prancūziją okupavus naciams, dvylikametė Žosė su šeima pabėga į Kasablanką, kur laukia galimybės saugiai iškeliauti į Ameriką. Gyvenimas šiame mieste intensyvus; čia gausu neeilinių asmenybių, o vaizdai, kvapai ir garsai smelkiasi iki širdies gelmių. Ir nejučia Žosė šį pasaulį pamilsta. Po septynių dešimtmečių į šį nepaprastą uostamiestį atvyksta Zoja. Gyvenimas nepažįstamoje vietoje neatrodo saldus, juolab kad ir santykiai su vyru nesiklosto. Bet po dukrelės miegamojo grindimis aptikusi mažą medinę dėžutę ir dienoraštį, rašytą daugiau nei prieš pusšimtį metų, Zoja pasineria į jaunosios Žosės tikrovę — mergaitės, kadaise gyvenusios tame pačiame kambarėlyje ir pro tą patį langą regėjusios Atlanto vandenyno tolius, tačiau Kasablanką pažinusios dar visiškai kitokią. Galiausiai Kasablanką Zoja ima matyti Žosės akimis. Bet ar naujasis požiūris pajėgs įkvėpti vilties, ar suteiks paguodos, ar pagydys sudaužytą širdį?