Šioje knygoje žinomas poetas Eugenijus Ališanka atsiskleidžia kaip subtilus eseistas. Autorius pasakoja istorijas, tačiau jos nėra linijinės, faktografinės. Tekstai konstruojami pasitelkiant asociacijas, įžvalgas, vaizduotę, todėl juos būtų galima pavadinti autobiografinėmis novelėmis. Kita vertus, jau nuo pirmų sakinių justi, kad šioje knygoje biografijos faktai ir prisiminimai tėra atramos taškas. Knyga gali būti skaitoma įvairiais lygiais – kaip autoriaus istorija, kaip tekstai apie žmogaus savivoką, egzistencines paieškas, pagaliau – ar pirmiausia – kaip literatūros kūrinys. Ironiškos ir įžvalgios, jautrios medžiagai ir kalbai E. Ališankos esė skatina dar sykį suabejoti žanrų ribomis.
