Be jokios abejonės, gražiausia knyga apie karą, kokią tik esu skaitęs; atvira, autentiška ir labai garbinga. André Gide
Nesu karo korespondentas ir nesiūlysiu herojų plejados; mano siekis – ne pavaizduoti, kaip galėjo būti, o aprašyti, kaip buvo. Iš pirmojo leidimo pratarmės
1920-aisiais pasirodžiusi Ernsto Jüngerio knyga „Plieno audrose“ iki šiol yra viena autentiškiausių ir meistriškiausių knygų apie Pirmąjį pasaulinį karą. Ir viena kontroversiškiausių, nes, anot legendos, esą kiekvienas nacių kareivis buvo ją skaitęs… Tačiau Jüngeris tiek iki 1933-iųjų, tiek ir po jų atmetė nacių pasiūlymus bendradarbiauti, pasirinkdamas vidinę emigraciją. Jis išgyveno ir piktus oficialiosios spaudos antpuolius, ir draudimą spausdintis, ir gestapo kratas.
Savanoriu kariauti išėjęs 19-metis gimnazistas ketverius metus praleido Vakarų fronto apkasuose, buvo daug kartų sužeistas, už nuopelnus apdovanotas aukščiausiu Prūsijos ordinu Pour le Mérite. Kautynių romantiką dievinęs jaunuolis tapo ne tik patyrusiu kariu, bet ir mąstytoju, gebančiu įžvelgti šiuolaikinio karo esmę.
Autoriaus plunksna keliais lengvais brūkštelėjimais sukuria kariaujančiųjų portretus – nuo eilinių iki generolų. Ribinėse situacijose atsiskleidžia jų emocijos, tarpusavio santykiai, būdo bruožai – sumanumas ir ištvermė, ištikimybė bendražygiams, lenktyniavimas dėl to, kas karingesnis ir, laikui bėgant, vis dažnesnė apatija. Beatodairiška drąsa mainosi su baime, plieninė disciplina – su įsiūčio priepuoliais.
Pavojus grūdina charakterį ir valią, mirties artumas leidžia tikriau suvokti savo būtį, tačiau anoniminėse XX a. žudynėse tradicinė garbingo, už Tėvynę žūstančio kario-riterio samprata ima nykti. Pergalę lemia masinio naikinimo ginklus tiekiančios pramonės pajėgumas.
