Antrasis leidimas ir nauja knyga virtęs optimistinės istorijos tęsinys!
Kaip šmaikščiai įvardija pati Erika Umbrasaitė, „net ir nukritus reikia atsikelti, pasitaisyti karūną ir toliau išdidžiai žygiuoti per gyvenimą”. Ši atvirai, su juodu humoru ir saviironija papasakota istorija apie naują gyvenimą Prancūzijoje, netikėtai užklupusią meilę, artimo žmogaus mirtį – tai tiesiog odė gyvenimui. Juk su krūtimi ar be krūties, esi 40-ies ar 50-ies metų, jeigu pasitiki savimi ir myli save, gyvenimas tave taip pat mylės.
Gražina Michnevičiūtė, Žurnalo „Moteris” vyriausioji redaktorė
Rašytoja ir žurnalistė Erika Umbrasaitė šiuo metu didžiąją laiko dalį gyvena Pietvakarių Prancūzijoje, mažame kaimelyje, pasimetusiame tarp vynuogynų, kartu su dviem katėmis ir dviem šunimis bei nekviesta pele, kuri retkarčiais apsigyvena jos miegamajame ir bruzda naktimis. Porą mėnesių per metus ji praleidžia kelionėse bei savo svajonių mieste Paryžiuje.
Į nieką gyvenime nežiūrėkite rimtai – jūs galite ištverti ir meilę, ir mirtį, ir nulūžusią pakulnę.
Gyventi ir gerti gyvenimą dideliais gurkšniais, viską, ką jis tau siūlo – ir liūdesį, ir džiaugsmą, ir susitikimus, ir praradimus. Suvokti, kad gyvenimo prasmės išvis nėra, yra tik labai trapūs gyvenimo karoliai, susidedantys iš trumpų laimių, ir, deja, ilgesnių arba tiesiog ilgiau įsimenančių nelaimių karoliukų. Gyventi – tai ir yra prasmė. Kitas klausimas – kaip? Bet čia jau – menas gyventi, kurio mes kiekvienas mokomės.
Prieš dešimt metų iš vėžio gniaužtų ištrūkusio žmogaus alkis gyvenimui, saugaus ir įprasto gyvenimo išsižadėjimas vardan senos svajonės ir aistros Prancūzijai, prancūziško kaimelio jaukiai pikantiškos gyvenimo istorijos, meilės džiaugsmai ir ašaros, artimo žmogaus netektis, kelionės, nuotykiai, keisti nutikimai ir susitikimai Paryžiuje, Venecijoje, Romoje, Vilniuje ir San Paule.
Pavojingai didelė juodo humoro ir optimizmo dozė.
