Art de vivre à la française.
Tai – ne kelionių vadovas, vedžiojantis turistą po Prancūzijos slėnius, vynuogynus ir viduramžius menančias pilis. Tai nuoširdus esė rinkinys apie prancūzišką gyvenimo būdą, kuris telpa į vieną paprastą žodį – „šiandien“. Prancūzų menas gyventi, šių žmonių kasdienybė, šventės, džiaugsmai, meilės bei flirto paslaptys – rašytojos Erikos Umbrasaitės knygoje „Prancūzija Mon amour“.
Knyga "[…]atskleis, kodėl ne visada reikia rengtis kaip prancūzėms ir kodėl toks, rodos, paprastas dalykas kaip maisto kultas vienija intelektualią prancūzų tautą, kodėl geriau mirti iš bado, nei antrą kartą įsidėti į lėkštę sūrio, ir kodėl neištikimybė – tai dar ne pasaulio pabaiga. Kodėl kalbėti apie pinigus yra vulgaru, bet riebūs juokeliai apie seksą priimtini net rinktiniuose Paryžiaus salonuose, kodėl Prancūzijoje niekada nebus lyčių karo ir kodėl šalies simbolis – išdidus gaidys, kurio pėdos mėšle"
Prancūzija šioje knygoje – užburianti ir kerinti, natūrali ir tikra. Šiame įspūdžių kokteilyje dera snobiškasis Paryžius, lengvas dekadansas ir bohemiško gyvenimo prieskoniai. Pagrindiniai šios knygos veikėjai – nesumeluoti prancūzai. Lėtas mėgavimasis kava ir sviestiniu rageliu, vyno taurė palydint saulę ir stebint praeivius, flirtas, kuris ne ardo šeimas, o suteikia gyvenimui spalvų – tokia E. Umbrasaitės Prancūzija. Anot jos, prancūzai, šie nepataisomi ir arogantiški snobai, ne tik mėgsta pasijuokti iš savęs, bet ir moka kiekvieną dieną paversti švente.
„Prancūzija Mon amour“ moko, kad ekleras su gardžiu kremu, šokolado plytelė ar jaunas meilužis – ne nuodėmė, o gyvenimo malonumai, be kurių jis prėskas ir neįdomus. Ir prancūzai įsitikinę, kad šių kąsnelių ir gurkšnių nereikia atidėlioti rytdienai. E. Umbrasaitės teigimu, iš prancūzų galima daug ko išmokti. Tačiaus svarbiausia pamoka – gyventi čia ir dabar.
Ši knyga – tai platus žvilgsnis, kuriame telpa ir vaikų auklėjimo paslaptys, ir patarimai kaip neperžengti ribų flirtuojant, ir kaip derinti darbą ir asmeninį gyvenimą. O namus prancūzai puošia gėlėmis ne todėl, kad ateis svečiai, bet dėl to, kad jiems patiems taip gražiau. Rėksniai ir bambekliai, bet tuo pačiu mažų gyvenimo malonumų ieškotojai – taip knygoje „Prancūzija Mon amour“ vaizduojami šalies piliečiai.
Knygos pasakojimas gyvybingas ir įtraukiantis, be to, nuspalvintas gero ir subtilaus prancūziško humoro doze. "Jei pavyks įtikinti, jums gresia pavojus visiems laikams užsikrėsti meilės Prancūzijai bacila."
„Rašau galvodama ar man pačiai būtų įdomu skaityti šiuos užrašus. Daug ką esu išmetusi į šiukšliadėžę be gailesčio. Todėl ir knygą apie Prancūziją pradėjau beveik prieš penkerius metus, tačiau pabaigti sugebėjau tik šiemet – per keturis mėnesius rašydamas po dvylika valandų per dieną“, – apie knygos atsiradimo aplinkybes pasakojo autorė.
E. Umbrasaitė – rašytoja, žurnalistė ir viešųjų ryšių specialistė, jau beveik dešimtmetį gyvenanti Prancūzijos pietvakariuose. Ten į jos parduotuvėlę užklydusį svečią pasitiks aukšto lygio juvelyrika, namų aksesuarai, reti kvepalai, rankų darbo porcelianas ir dizainerių kurti drabužiai. Laisvalaikiu moteris keliauja ir kolekcionuoja istorijas – iš jų gimė knyga „Prancūzija Mon amour“. Ankstesnės moters knygos „Vienos krūties istorija“ ir „Moteris, katė ir jaunas mėnulis“ vos pasirodžiusios tapo bestseleriais.
„Kai tik jums pritrūks joie de vivre (gyvenimo džiaugsmo), atsiverskite bet kurį skyrių ir skaitykite. O tada, pasisėmę įkvėpimo ir perpratę gyvenimo meno à la française paslaptis, gaminkite – su meile, polėkiu, kartais netgi paniurzgėdami kaip tikri prancūzai ir, be abejo, su mylimu žmogumi“ – taip skaityti šią knygą pataria E. Umbrasaitė.
Naujausia autorės knyga – „Paskolink man savo gyvenimą. Prancūziškos meilės, nemeilės ir kiti prieskoniai“
