Nepaisydami Bostoną užklupusio žiemos speigo, miesto gyventojai, prieš sėsdami prie Kūčių stalo šiltuose jaukiuose namuose, skubėjo užbaigti paskutinių darbų. Delija Kolins irgi skubėjo namo prieš atostogas. Kad ir kaip jai buvo liūdna, kad ir kokia bedugnė tuštuma žiojėjo jos širdyje, moteris vylėsi, kad bent šį vakarą pajėgs atsipalaiduoti. Tikėjosi nors akimirkai nustumti į šalį vienuolika metų širdyje nešiojamą skausmą ir pajusti norą gyventi. Bent trumpam susigrąžinti viltį, kad vieną dieną jos gyvenimas grįš į įprastas vėžes.
Tuo metu kitame miesto gale Klaidas Stifvoteris laukė iki paskutinės minutės, kad niekieno nepastebėtas galėtų palikti biurą. Jis troško vienui vienas užsidaryti tuščiuose namuose ir viskyje paskandinti skausmą. Jis vis dar nebuvo atsigavęs po žmonos mirties.
Tą lemtingą dieną Delija ir Klaidas susitiks akis į akį su savo demonais – du svetimi žmonės gaus po aukso spalvos voką be adreso. O tame voke – kruopščiai saugota jų paslaptis.
Ar tikrai dėl meilės žmogus gali išdrįsti padaryti bet ką? Kam gali pasiryžti, kad išsaugotų didžiausią savo paslaptį?
