Dvidešimt penkių prozos rinkinių, knygų vaikams, taip pat pjesių autorė E. Liegutė pirmajame savo poezijos rinkinyje prabyla skaitytojui verlibrais, viena kita geriau ar prasčiau (gal derėtų sakyti – paprasčiau?) surimuota eilute, nevengdama švelnumo (p. 113), atvirai išsakomo liūdesio (p. 37), skausmo (p. 31), ilgesio (p. 22). Baltoje, vizualiai lengvoje knygoje – nieko, be pačios autorės tekstų ir grakščių, sumaniai įkomponuotų Gintaro Balionio iliustracijų: jokių anotacijų, palydimųjų žodžių, liaupsių… Kuklus prisistatymas atvarte: „Manau, kad eilėraščiu galima daug pasakyti. Keturios eilutės, o apima didelį išgyvenimų, emocijų ir minties lauką“.
Trys skyriai: Žaltys po slenksčiu, Sėdžiu prie upės ir laukiu, Bučiuoju smilkinį. Minimaliausiomis išraiškos priemonėmis tvilkantis atvirumas – „tavo akys perveria mane / lyg sena surūdijus vinis“ (p. 112). Kiaurai persmelkiantis noras pasišnekėti. Išsisakyti tyliai, jaukiai, senoviškai – kaip mūsų vaikystės ar jaunystės laikais, kai gyvų žmonių balsų dar nestelbdavo radijo burbėjimas ar televizoriaus klykavimai. Iš čia – gyvasis, kiek romantizuotas ryšys su gamta, su aplinka, menkiausios detalės fiksavimas: „pykšteli šulinio dangtis / girgžda velenas / kažkas turėjo ateiti / ir vėlinas / draugas ar priešas / būčiau išbėgus / jam priešais / dabar tik nustebus / žiūriu, kaip kiškis / pasigardžiuodamas / lubinus kremta (p. 24). Iš čia – mielas padzūkavimas, nevengiant nė barbarizmo, nusprūdusio nuo tarmės lūpų: „mano dyvinas sodas dar uždarytas“ (p. 102) arba „galva apsvaigo nuo rūtų kvapo / taip ir važiavom / lig pat kapinių / ak rūta žalioji daradlyvoji (p. 8). Iš čia – kreipiniai: intymūs, sykiais net ties banalumo riba balansuojantys („mielasai, tu atėjai, kai visai / nė nelaukiau“ (p.119), o kartais – netikėti, net išdykėliški, („oi tu Šekspyrai, padūkėli / mus tu iš snūdulio prikeli“ (p. 45).
Šios knygos pirmasis paradoksas tas, kad jinai – tarytum pripildyta dviejų žmonių ar net ir visos šeimynos balsų, girdimų pavakario ramybėje, kai dienos rūpesčiai apmiršta, nutolsta, – vis dėlto yra vienišystės knyga: „gęsta žvaigždės / nesustodamas tiksi / mano vienatvės laikrodis / rašau savo vienatvei eilėraščius / ir balsiai skaitau“ (p. 64). Tuotarp antrasis rinkinio paradoksas būtų draugija, nemenku ratu supanti vienišystę, atverianti jai platų ir jaukų glėbį, pradedant (sūnaus?) dailininko „montažais“ – atvaizdais ir faksimilėmis (vaikaitės laiškas, p. 16), Emilijos Pliaterytės rankraštis (p. 74) ir baigiant gausaus apsiskaitymo „druska“ – tiek lietuviškame kontekste (eil. „Vėlinės“, p. 69), tiek pasaulio platumose (eil. „Skaitant Giesmių giesmę“ (p.102), ciklas „Skaitant Sidhartą (p. 89-101).
E. Liegutės poetinis žodis įtaigesnis tada, kai autorė nutolsta nuo erdvių, kuriomis jinai – nelyginant statinių tvora – aptveria savo lyrinės herojės buitį ir būtį. Tokio atsitolinimo pavyzdys galėtų būti eilėraštis „Nebijok žalčio nei vikšro“ (p. 10), skirtas Vladui Braziūnui. Asociatyvumas („tik nebijok tik nieko / žalčio nei tanko vikšro… liaujasi žolę / rupšnojusios žalosios / tik nebijokim tik nieko / aštuoniasdešimt aštuntieji / pamiškėj lubinai mėlynuoja / nebijok žalčio nei vikšro“) padeda autorei „išskelti“ tekstą – kaip ugnį iš titnago.
Gaila, kad baltai baltas E. Liegutės bučinys į skaitytojo smilkinį „sėkmingai“ prasprūdo pro solidesnių vertintojų, nei šių eilučių autorė, akis. Matyt, postmodernistinė švelnumo ir ramiai tekančio teksto baimė bus nagus prikišusi. Bet gerai, kad E. Liegutė nebijo vėsių sutiktuvių. O gal net – ir visiško sutinkančiųjų akių šalčio. Juk tylioje vidinėje rezistencijoje besiglaudžiantis žmogus išmoksta priprasti prie visų šio amžiaus „dovanų“, net ir prie pusnuogių gražuolių, „kai guolis jų kraujomaišai paklotas“ (p. 26).
