Aivei, netekusiai mylimojo Tristano, reikia gyventi toliau. Deja, kol kas mergina jaučiasi taip, tarsi būtų praradusi visą pasaulį. Negana to, vis iš po kojų tvirtą pagrindą išmuša broliuko Filipo kalbos apie šalimais švytinčius angelus, Betės rašliavos tarsi anapusinio pasaulio įspėjimai. O naktimis kamuoja košmariški sapnai: elnias, dūžtantis stiklas, raudonas motociklas. Vis labiau atrodo, kad įbrolio motinos savižudybė ir jos su Tristanu avarija kažkaip siejasi. Galbūt Aivė matė tai, ko neturėjo matyti? Todėl neveikė automobilio stabdžiai… Angelas Tristanas, padedamas patrakusios Leisės, taip pat bando įminti šią mįslę. Jam tenka skaudančia širdimi žiūrėti, kaip Aivei meilinasi jos įbrolis Gregoris ir mergina juo pradeda pasitikėti. Žinoma, angelas supranta, kad ji negali amžinai mylėti mirusio. Juk gyviesiems reikia gyvųjų. Tik ar galima taip aklai pasikliauti žmogumi, kuris viskuo persisotinęs ir rizikuoja vien iš nuobodulio ir dyko buvimo? Ir štai Tristano laukia didžiausias iššūkis: ar pavyks sulaikyti savo mylimąją, žengiančią po atvažiuojančiu traukiniu?
