Ta diena pakeitė kaimo gyvenimą, o Erneš uždarė sumaišties labirinte, kuriame jis lyg aklas šliaužioja daugybę metų. Skaitytojui leidžiama įžengti į nustojusio svajoti, užstrigusio kaltėje ir baimėje žmogaus pasaulį. Pagrindinis veikėjas, kaip ir kiti šio niekur esančio kaimo gyventojai, paklūsta ne savo, o kitų kuriamoms iliuzijoms. Ar jie tai supras? Ar visgi vienatvė ir susvetimėjimas jau seniai visus pražudė?
„Išgyventi savastį“ — tai pasakojimas apie vidines kovas ir paklydimus kitų kuriamoje gyvenimo idilėje.
Kaip gimė knyga „Išgyventi savastį“?
Istorija, tiesa, jau buvo publikuota, dar 2023 metų rudenį, per Šiurpnaktį. MRM klubo organizuoto “Meilė ir Monstrai” projekto metu. Tada negalvojau apie jokią ateitį šiai istorijai. Tai tebuvo nuo dūšios supiltas juodraštis, kuris per 2024 metus kito net keletą kartų.
Nenorėjau jos net liesti. Parašiau ją po itin tamsaus periodo tais metais. Turbūt jaučiau, kad bus tamsi ir klampi, ir bijojau: ką rasiu ją perskaičiusi pati?
Perskaičius taip baisu nebebuvo. Bet kaskart ją skaitydama, regis, atrandu vis kažką naujo. Skaitau kartais ir nesuprantu iš kur tiek pasėtų užuominų iš skirtingų gyvenimo tarpsnių ten palikau. Kiek daug mažų detalių, kurios reiškia tiek daug. Nežinau ar tos detalės bus sugaudytos skaitytojų, ar jos kažką reikš ir Jums, ar tik man? O gal jas kartu analizuosim?
Taip retsykiais sugrįždama prie šio kūrinio vis sulaukdavau klausimų apie kūrinio ateitį, iš draugų ir pažįstamų, ir nevisai pažįstamų, kurie skaitė kūrinį anksčiau. Taip pradėjau kurti šio pasakojimo ateitį.
In the end, that’s just what all ghosts are — our inner voices.
Vyro žodžiai papasakojus apie šią istoriją.
Maniau, kad paleisiu jį tokį koks yra, bet pamažu gimė noras jį ištobulinti, atiduoti skaitytojams geriausią jo versiją, parodyti redaktorei ir profesionaliai jį sutvarkyti. Tada pamaniau, kad bus tik elektroninė knyga. Dar vasarą žadėjau, kad tuoj bus, juk čia greitai. Tačiau greitai nebuvo. Redaguodama knygą gavau kvietimą papasakoti apie savo kūrybą ir šį pasakojimą gimtąjame Kupiškyje, o ten nuvykusi supratau, kad atvykti į pristatymą be fizinės knygos visgi kažkaip nejauku. Norisi kažką apčiuopiamo įteikti — tikro. Ir žinoma, visi skaitmeniniai produktai yra tikri, bet čia kaip ir su bendravimu, tas tikrasis — ne skaitmeninis, duoda visai kitokį jausmą, o gal čia jau mano senamadiškumas (?).
Bet knyga gimė. Išdirbta, išmylėta, su daug skirtingų jausmų ir emocijų. Kiekvieną kartą prisilietus įnešdavau jai vis kažko naujo. Ir tik dabar, jau ją išleidusi, jau laikydama savo rankose supratau, kokia ji man svarbi. Manau tą savastį teko išgyventi ir man. Teko ją pamesti, teko jos ieškoti, teko vėl ją prisijaukinti. Ši knyga — tikrų tikriausia kelionė. Per neaprėpiamą abejingumą, kuris kažkada vistiek pasivys ir jei neieškosi išeities — pražudys. Per begalinį džiaugsmą, per liūdesį ar kaltę, kuri gali akimirksniu tą džiaugsmą atimti ir akinti, ir smaugti, ir dusinti. Kaip atlupti tuos surudijusius gniaužtus ir išsivaduoti? Kaip išgyventi tą savastį, kuri, kartais, pavirsta į didžiausią savo paties priešą? TIK tavo paties savastis gali tapti didžiausiu priešu. Tik ji.
Ir galiausiai. Tikiu, jei pradėsime klausytis, išgirsime, kad jos vienintelis tikslas — padėti mums.
– Elita
