Norėjau, jog perskaitę ar bent pasklaidę šią knygą suprastumė�te, kad ir vaikams reikia pasakyti: karai būna ne tik vaikiškuose žaidimuose.
Vaikiški žaidimai galiausiai baigiasi susitaikymu ir tik vaikams būdingu gebėjimu pamiršti, dėl ko išvis buvo kariauta. Suaugusių�jų karai dažnai virsta nesibaigiančiais revanšo siekiais ir „istorinės tiesos“ paieškomis. Žmonėms užtenka jėgų tos tiesos ieškoti, bet taip trūksta noro atleisti, nurimti, pamiršti. Pamiršti praeitį ne dėl atminties suprastėjimo, o dėl to, kad palengvėtų – juk galima eiti kasdienybės taku išmetant į šalikelę tuos praeities nuoskaudų akme�nis, kurių visi esame prisirinkę gerokai per daug… Galima, tiesa?
Pasaulio skaistykla vis dar pilna kenčiančių, negalinčių išsivaduo�ti iš nuoskaudų naštos, besigundančių lengvomis pergalėmis, nuodė�mes pridengiančių tikėjimo tiesų ar tautų viršenybės šarvais. Norėki�me, kad su kiekviena diena ir su kiekviena karta skaistyklos poreikis mažėtų. Ir pradėkime nuo savęs žinodami, kad nesusitepti karais yra daug lengviau ir pigiau, nei plauti skaistykloje visas karų ir kitokių baisybių nuodėmes.Ir atleiskite man, jei kai kuriuose knygos puslapiuose buvau pernelyg griežtas ar netolerantiškas. Pažadu – pasitaisysiu
