„Kameronas ir mergaitės“ – trečioji „Gelmių” leidžiamos serijos jaunimui „Paribio istorijos“ knyga. Šių istorijų veikėjai iš tiesų yra atsidūrę ties riba: gyvenimo ir mirties, vienatvės ir bendrystės, ligos ir išgijimo, meilės ir atstūmimo, pasmerkimo ir atleidimo, nuopuolio ir pakilimo naujam gyvenimui. Serija skirta tiems, kurie žino, kad riba tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos yra slidi, perregima ir vos juntama. Turi gerai įsižiūrėti ir visada atsiminti, jog per gyvenimą reikia žengti labai atsargiai – nesužeidžiant, nepaminant kito, ištiesiant ranką ir pakišant petį, nes niekada nežinai, kada pats balansuosi ant savosios bedugnės krašto.
Keturiolikmetis Kameronas serga šizofrenija. Jis gydomas ir nieko labiau netrokšta, kaip būti normalus. Vaikinas nustoja gerti vaistus. Netrukus pradeda girdėti balsus. Iš pradžių vyrišką. Jį vadina Profesoriumi. Vėliau – charizmatiškos Mergaitės, kuri kalba jam tai, ką jis nori girdėti. Kad tas balsas nedingtų, Kameronas ir toliau negeria tablečių. Tačiau kiekviena diena be vaistų vis labiau baugina. Atsiranda dar vienas balsas – Kito Vaikino. O kai mokykloje Kameronu susidomi klasės draugė Nina, jam tenka rinktis. Tai neįprastas meilės trikampis. Kameronas svajoja apie mergaitę, kurios švelnų balsą girdi, o Nina yra reali. Išnyksta riba tarp tikrovės ir fantazijos.
„Geri jausmai dingsta. Vėl galvoje pajuntu, kad kažkas mankština man raumenis. Svarstau, ar visas mano likęs gyvenimas bus kova su savimi? Ar Mergaitė visada ateis ir pagerins situaciją?
Galvodamas apie ją, turėčiau nusiraminti, bet mano nervai sujudę. Neuronai kibirkščiuoja. Trokštu meilės. Kodėl negaliu jos patirti? Argi tai nenormalu mano amžiaus žmogui? Tiesiog žinau, kad vaistai neleidžia man mylėti.“
2013-aisiais „Kameronas ir mergaitės“ buvo geriausių metų knygų paaugliams ir jaunimui sąraše. Romanas pelnęs kelis literatūrinius apdovanojimus.
Edward Averett – rašytojas, psichologas.
„Mano knygos apie tai, kaip šeimos išgyvena sielvartą, kuris gali būti įvairių formų. Galime sielvartauti dėl mylimų žmonių, dėl skyrybų, dėl prarastų draugų. Liūdime, netekę gyvūno, gero vardo ar apskritai nerasdami vietos pasaulyje. Aš tikiu, kad žmonės gali įveikti šiuos laikotarpius ir siekti geresnio gyvenimo. Tai mane įkvepia.“
Edward Averett
