Autoriaus žodis
Vieną 1996-ųjų vasaros popietę moteris, kurią pajauninau šiame romane ir pavadinau Salvija, nelauktai papasakojo savo šeimos istoriją. Tas pasakojimas pasirodė toks ryškus, intriguojantis ir įtikinamas, kad kaip lydeka jauką griebiau naująjį siužetą. Suviliojo fantastiška įvykių amplitudė nuo sovietmečio kolūkio, komunistų elito gyvenimo, net KGB veiklos pėdsakų, iki kalėjimų, mafijos ir nepasotinamo gobšumo pinigams. Prie siužeto organiškai prilipo didieji Lietuvos įvykiai iki Nepriklausomybės paskelbimo ir po jos iki pat šių dienų.
Kūrybinis sumanymas pareikalavo daug faktinės medžiagos, net garsiosios „Sekundės” banko veiklos analizės, daugybės susitikimų ir mąstymo valandų. Noriu pabrėžti, kad siužeto medžiaga – viso labo tik keli lapai bendrų pastabų, o visa likusi – intuityvus tikrovės suvokimas. Todėl skaitytojas bergždžiai ieškos konkrečių faktų ar prototipų. Jie apibendrinti, todėl bet koks faktų sutapimas – grynas atsitiktinumas.
Visos upės prasideda nuo pirmojo vandens lašo. Moterys -lyg pravertos nežinomo pasaulio durys – jos laukia vyro pirmojo žingsnelio. Ir gera, ir bloga knyga prasideda nuo pirmojo žodžio. Tarp pradžios ir pabaigos visada yra vidurys.
– Patinku?
– Taip.
Nemuškite šuoliuojančių žirgų! Nešaudykite skubančių paukščių! Nedraskykite širdies ramybės… Vyre, neskubėk, nes pats klaidžiausias tavo kelias – kelias į moters širdį. Tik tu neskubėėėk… Žinok, kad pati gražiausia meilės rožė išauga pačioje juodžiausioje žemėje. Lengva meilė lyg pusto¬mas smėlis – bevaisė.
Meilė užtrenkia duris visiems džiaugsmams.
Vyras sako: aš pats esu laimė, moteris: jis yra mano laimė.
