– Pieki, aūūū! – pasigirdo švelnus puokio balselis.
– U-hu-hūū! – atsiliepė Piekis. – Pelėdų kalba tai reiškia, kad aš girdžiu.
– Pasakyk, Pieki, kodėl žmonės statosi tokias dideles trobas ir iš tokių storų rąstų?
Klausk ko nori, Piekis viską žino – ir apie paukščius, ir apie žmones, ir apie gyvūnus. Jis puikiai išmano senovės istoriją ir astronomiją, supranta gyvūnų, medžių ir net upelio kalbą! Tai ypač džiugina puokius – jie juk tokie smalsūs, jiems viskas taip įdomu!
Puokiai – keisti padarėliai, kaip šieno kuokšteliai, ir jų linksmybėms ir klausimams galo nematyti! Kartais senolis Piekis pavargsta nuo jų dėmesio, bet nepraeina nė diena ir, žiūrėk, puokiai, vėl apspitę Piekį, ko nors klausinėja, ir visa draugija leidžiasi į nenutrūkstamus pasaulio tyrinėjimus.
Tad jei ir tau kada ramybės neduoda, atrodytų, paprasti klausimai, griebk „Puokių istorijas“ ir galbūt rasi atsakymą!
