Ivė nervingai pažvelgė į Stiuartą ir laukė, kol jis atsikels ir nueis ar tėkštelės kokį sarkastišką juokelį. Šis į ketvirtą dešimtį persiritęs vyras buvo laisvamaniškų pažiūrų. Tikriausiai jis pasakytų, kad nesutvertas vedyboms, bet Ivė negalėjo atsiduoti jam be santuokos įžadų. Širdis nusirito į kulnus – jeigu ji dabar jį praras, nebegalės gyventi. Kas tada?
Jųdviejų akys susitiko, tyla vis gilėjo. Stojo tiesos metas.
