Garsūs JAV vaikų psichologai Danas Kindlonas ir Michaelas Thompsonas knygoje "Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį" susitelkia į berniukų elgesį bei jausmus, kurių dažnai nepavyksta įžiūrėti ir perprasti aplinkiniams.
Remdamiesi patirtimi, sukaupta per keturis darbo dešimtmečius, autoriai nagrinėja, kaip kultūra, brukdama sustabarėjusius, kartais net karikatūriškus, vyriškumo idealus, skurdina berniukų jausmų pasaulį, ir pataria, ko reikia, kad šie užaugtų emociškai stabiliais, empatiškais, gebančiais mylėti, rūpintis ir bendrauti vyrais.
"Didžiausias mūsų troškimas – praverti kiautą, kuriame taip rūpestingai užsidaro berniukai, ir leisti pažvelgti į tai, kas vyksta jų širdyse ir galvose. Jei mums pavyks, tikimės, kad geriau suvoksite, kaip mūsų kultūrinė aplinka stengiasi apriboti ir sugniuždyti jų emocinį gyvenimą. <…> Savo profesinėje praktikoje mums buvo gera dirbti su pačiais įvairiausiais berniukais. Kartais būdavome priblokšti jų energijos, stebėdavomės jų nemokėjimu reikšti minčių, gailėdavomės matydami juos tokius sutrikusius, o kartais tiesiog negalėdavome atsipeikėti, pamatę, kaip puikiai jie sugeba laužyti visus įsigalėjusius lyčių stereotipus ir papasakoti, ką reiškia būti žmogumi… ir berniuku."
D. Kindlonas, M. Thompsonas
Iš anglų kalbos vertė Ieva Šimkuvienė
PRATARMĖ
Knyga "Augant Kainui" pirmą kartą buvo išleista 1999 metų balandžio 8 dieną – likus vos dvylikai dienų iki žudynių Kolumbaino vidurinėje mokykloje, todėl mūsų pasirinktas knygos pavadinimas tapo daug pranašingesnis, negu tikėjomės. Po šių tragiškų įvykių, kai du vidurinės mokyklos mokiniai surengė kruvinas žudynes ir nusižudė patys (panašios tragedijos buvo ką tik įvykusios kituose miestuose), visoje šalyje kilo nerimo kupinos diskusijos apie piktus ir smurtaujančius berniukus. Kaip tai galėjo nutikti? Kodėl jie taip pasielgė? Iš kur sklinda šis smurto mokyklose užkratas? Ir, kaip praėjus dviem dienoms po žudynių mokyklos susirinkime paklausė vienas berniukas, "Kaip jų tėvai nematė, kas dedasi su tais dviem vaikinais?"
Tie įvykiai sukrėtė mus visus, ir kartais žiniasklaidos naujienų laidose šia tema vyko kone isteriškos diskusijos. Valstybiniai statistiniai duomenys akivaizdžiai rodo, kad iš tikrųjų smurto mokyklose atvejų visoje šalyje mažėja, o daugelis vargingų miestų rajonų mokyklų valdytojų piktinosi tokiu dideliu dėmesiu šiems smurto protrūkiams priemiesčiuose, teigdami, kad jų mokyklose kruvini konfliktai vyksta jau kelis dešimtmečius. Vis dėlto, nors diskusijos apie smurtinį berniukų elgesį neretai įgaudavo ir politinį atspalvį, pagaliau buvo iškelta ir svarbių klausimų, kurie anksčiau nesusilaukdavo deramo dėmesio.
Tragedija Kolumbaino mokykloje apnuogino kai kurias nematomas probleminio berniukų elgesio priežastis, kurias ir nagrinėjame šioje knygoje, pavyzdžiui, žiauri paauglių aplinka, kurios aukomis tampa atstumti arba prie daugumos nepritampantys berniukai, ir visiems mums brangiai kainuojantis dažnas berniukų ir vyrų emocinis neraštingumas. Kai šalyje verdančios diskusijos nuo Dylan’o Klebold’o ir Eric’o Harrisb psichikos būklės nukrypo prie klausimų, aktualių daugeliui berniukų, – didėjantis savižudybių skaičius, besaikis girtavimas, steroidų vartojimas, užslėpta depresija, prastas mokymasis ir neproporcingai didelis avarijose nukentėjusių vaikinų skaičius, – pokalbiai tapo nuodugnesni, neapsiribojant vien skambiomis frazėmis.
Kaip vaikų psichologai, turintys didžiulę darbo su berniukais patirtį, tikimės, kad galėsime paaiškinti berniukų elgesį ir jausmus, kurių nepavyksta įžvelgti ar suprasti aplinkiniams. Pabendravę su tėvais ir žurnalistais įvairiuose šalies kampeliuose ir pamatę, kaip jie supranta berniukų jausminį pasaulį, ir nudžiugome, ir nusivylėme. Liūdina, kad žiniasklaida ir toliau pasitenkina lengviausiais atsakymais, pavyzdžiui, nepaisant sudėtingos berniukų psichologijos, agresyvų elgesį vis dar mėginama aiškinti testosterono poveikiu. Nusivylėme, išgirdę, kaip kartu su mumis pokalbių laidoje dalyvavęs gubernatorius Jesse’is Ventura Minesotos valstijos mokyklose pasiūlė grąžinti fizines bausmes, pareiškęs: "Vaikystėje ir man tekdavo paragauti rykštės, ir nieko. Tik būdavo gėda." Nei mušdami ar žemindami berniukus, nei juos uždarydami nepilnamečių kolonijose šių problemų neišspręsime.
Viltingai nuteikė ir nudžiugino gausus tėčių dalyvavimas pokalbiuose apie berniukų auginimą – paprastai paskaitose apie vaikų auklėjimą dalyvauja vien mamos. Likome sujaudinti, kai daugybė vyrų priėję prie mūsų pasakojo savo gyvenimo istorijas arba padėkodavo už tai, kad jiems "leidome" savo sūnums rodyti švelnumą. "Augau vyriškumą skiepijusioje šeimoje, kur vienas prie kito paprastai nesiliesdavome, – pasakojo vienas tėtis. – Dabar auginu du sūnus – vienuolikmetį ir aštuonmetį – ir mes dažnai glėbesčiuojamės. Jūs leidote man patikėti, kad elgiuosi teisingai." Pamaloninti nusijuokėme išgirdę vienos moters žodžius: "Perskaičiau visas knygas apie berniukų auginimą, bet tik šioji išmokė suprasti ir sūnų, ir vyrą!"
Tiesą sakant, rašant šią knygą ir mums abiem teko leistis į didžiulę psichologinę kelionę. Reikėjo prisiminti vaikystę, santykius su broliais, tėčiais ir draugais. Tai leido mums geriau suprasti, kokią įtaką praeities įvykiai daro šiandieniniam mūsų gyvenimui. Teko pripažinti, kad kai kuriose srityse ir mes patys esame emociškai neraštingi, – šie trūkumai skausmingai išryškėjo, kai rašydami knygą tarpusavyje mėginome suderinti kūrybinio požiūrio skirtumus. Šis bendras darbas leido mums geriau pažinti save kaip vaikus, suaugusius žmones, vedusius vyrus ir tėčius. Tikimės, kad ši knyga mūsų skaitytojams – ir vyrams, ir moterims – taps panašia kelione, padėsiančia pažinti berniukų sielas, suprasti, kaip jie kenčia, myli, ir svarbiausia – kad labai dažnai jie lieka emociškai neraštingi, vaikydamiesi karikatūriško stipraus ir santūraus vyriškumo įvaizdžio.
dr. Dan Kindlon dr. Michael Thompson
