Jei Dalios Staponkutės gyvenime nebūtų Kipro, šitos knygos – irgi nebūtų. Autorė sako: „Nepakanka gyventi, negalvojant, kaip gyveni naujoje situacijoje”. Klausimas kaip, iškylantis svetimybėje, kuria įtampą, atskleidžiančią (pri)tapimo istoriją. Ji artima kiekvienam, kas nors kartą buvo bandęs ar buvo priverstas bandyti kurti save iš nieko.
Knygoje nerasime buities ir kūno. Kipras – pažinimo ir troškimų sala – lukštenamas iš nežinomybės pavydėtinai analitiniu mąstymu, kasdienybėje ieškant ne ryškių detalių, kurias geba pastebėti bet koks jautresnis žmogus ar net smalsesnis turistas, bet esmės.
Nesileisiu į ginčus, kurioje vietoje tarp tikrosios prozos ir eseistikos atsidurs ši knyga. Geriau pacituosiu pora minčių apie laiką: „…renkuosi menką išeitį – kalaviją virš galvos ant sparčiai dylančios laiko virvės”; „… saloje laikas lėtas ir skaudus kaip per gyvą mėsą veriamas siūlas”.
K. Kavafis abejojo: „Turbūt liksiu čia (tikrai nežinau, ar liksiu), nes jaučiuosi kaip Tėvynėje”. Dalios nežinojimas tragiškai jaučiamas visoje knygoje, bet skaitytojams, aišku, svarbiausia ne apsisprendimas. Autorė sako: „Jei nori įsiamžinti – tapk metafora”. Dalia ir įsiamžina šioje knygoje kaip metafora: apie Kiprą savyje pasakoja trapi ir labai stipri moteris, kuri atsibunda saulėtoje Nikosijoje, bet jos sapnuose sninga ir lyja – lietuviškai.
