Juodoji gvardija, #8
Ten yra spalvų. Yra ir tam tikros gyvybės. Yra šviesos. Be šviesos negali būti tamsos. Yra ir mirtis. Šimtų varnų išaižos supa pasvirusį sostą. Mirtis visada suras būdą. Tamsa visada ras kelią įsismelkti vidun. Tamsa visada užslenka. Būtybė sėdi soste plačiai atmerktomis akimis, akla. Akys — tik baltymai, be vyzdžių. Ne visai išvirusių kiaušinių baltumo tuščios akys. Ir vis tiek atrodo, kad būtybė mato. O suvokia — tikrai. Skausmo perkreiptas jos veidas šiek dek pasisuka, kai ji seka kiekvieną narsų šnipą, prasibrovusį iš pasaulio. Būtybė sutelkia valią į kiekvieną tokį atėjūną, norėdama, kad šis nusileistų. Piktdžiugiško linksmumo tvyksnis šmėkšteli jos bruožais kai silpnas paukštis nesugeba įvykdyti nurodymų. Iš paslaptingųjų Šešėlių Vartų į mūsų pasaulį ima smelktis visokia bjaurastis. Kranklys, Valdovė ir Murgenas, pasitelkę juodąją magiją, stengiasi neutralizuoti šį pragaištingą poveikį. Be to, jiems itin knieti sužinoti, kas gi slypi anapus Šešėlių Vartų…
