„Zahiras“ – tai istorija apie meilę, praradimą ir nerimastingą aistrą.
Vienas garsus rašytojas,gyvenantis Paryžiuje, rašo apie dvasingumą, eina Šventojo Jokūbo keliu, ir vis dėlto vieną dieną, nieko nepaaiškinusi, jį palieka žmona. Jis leidžiasi į ilgą kelionę jos ieškoti. Jam, tarsi šių laikų Ulisui, tenka nugailėti daugybę pagundų ir sunkumų, kol galiausiai atranda, kas svarbiausia ir ko išties verta ieškoti, – savo tikrąjį „aš“.
Knygoje daug apmąstymų ir minčių apie turtą, sėkmę, santuoką. Zahiras lydi autorių ir pagrindinį veikėją – šiame romane matome autoriaus ir pagrindinio veikėjo gyvenimo paralelę, – lydi visada, o ypač tada, kai įkyrios mintys jiems neduoda ramybės, kai jie skausmingai klausia savęs, kodėl paliko mylima moteris.
Rašydamas šį kūrinį, Paulo Coelho sėmėsi įkvėpimo iš islamo tradicijos ir Jorge Luiso Borgeso novelės „Alepas“. Manoma, kad Zahiro sąvoka atsirado XVIII amžiuje. Zahiras arabiškai reiškia „matomas, esantis, visada pastebimas. „Kažkas“, kas prisiartinęs pamažu užvaldo mūsų mintis ir nebeleidžia galvoti apie nieką kita. Tai gali būti laikoma šventumu arba beprotybe.
,
Garsusis brazilų rašytojas Paulo Coelho gimė 1947 metais Rio de Žaneire. Jo knygų jau parduota 65 milijonai egzempliorių, jos išverstos į 56 kalbas ir išleistos 150 šalių. Pirmasis jo kūrinys, susilaukęs didelio populiarumo, yra „Alchemikas“ (1988), jau tapęs moderniąja klasika.
Paulo Coelho yra specialusis UNESCO patarėjas tarpkultūriniams dialogams ir dvasiniams ryšiams, Schwabo socialinių verslo ryšių fondo, Brazilijos literatūros akademijos narys.
Apdovanotas Personaline kultūrine metų premija (Vokietija, 2001), Fregene literatūros premija (Prancūzija, 2001) ir Garbės legiono ordinu (prestižiškiausias apdovanojimas Prancūzijoje, 2003), Rio Branco ordinu (Brazilija) ir kt.
Manoma, kad Zahiro sąvoka atsirado XVIII amžiuje. Zahiras arabiškai reiškia „matomas, esantis, visada pastebimas“. Kažkas, kas prisiartinęs pamažu užvaldo mūsų mintis ir nebeleidžia galvoti apie nieką kita. Tai gali būti laikoma šventumu arba beprotybe.
Važiuojant pasakiau, kad jau baigiau pirmąjį savo knygos variantą. Kai pradėjome kopti į vieną Pirėnų grandinės kalną, laikomą šventu, kur išgyvenome nepaprastų akimirkų, paklausiau, ar ji nenorėtų sužinoti, kokia pagrindinė mano knygos tema arba koks jos pavadinimas; atsakė, kad jai labai knietėjo paklausti, tačiau gerbdama mano darbą nedrįso, bet labai tuo džiaugėsi, tikrai.
Pasakiau jai knygos pavadinimą ir paaiškinau, apie ką ji. Tyliai kopėme toliau, o grįždami išgirdome ūžesį – vėjas, aukštai lėkdamas virš plikų medžių viršūnių, artinosi prie mūsų, priversdamas kalną dar kartą parodyti mums savo magiją, savo galią.
Netrukus pradėjo snigti. Sustojau pasigrožėti ta akimirka: krintančiomis snaigėmis, pilku dangumi, mišku ir jos buvimu šalia. Ji niekada nuo manęs nebuvo atsitraukusi.
Nedelsdamas norėjau prisipažinti – Kristina, mano žmona, ši knyga skirta tau. Tačiau nusprendžiau leisti jai pačiai tai suprasti, kai pirmą kartą vartys šiuos puslapius.
Paulo Coelho
„Iš tiesų, žurnalistas. Turėsiu įsijungti automatinį atsakiklį, nes žinau, kokius klausimus jis man pateiks. Žinau, kaip prasidės interviu („Pakalbėkime apie naująją jūsų knygą – kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams?“). Žinau, koks bus mano atsakymas („Jei norėčiau perduoti žinią, parašyčiau vieną sakinį, o ne visą knygą“).
Numanau, kad jis teirausis mano nuomonės apie kritiką, kuri paprastai man būna labai griežta. Spėju, kad baigs pokalbį sakiniu: „Ar jau pradėjote rašyti naują knygą? Kokie artimiausi jūsų planai?“ O atsakymas bus: „Tai paslaptis“.
Interviu prasideda kaip tikėjausi.
– Pakalbėkime apie naująją jūsų knygą – kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams?
– Jei norėčiau perduoti žinią, parašyčiau vieną sakinį, ne visą knygą.
– Kodėl rašote?
– Rašau, nes tai mano būdas dalytis su kitais savo emocijomis.
Tas sakinys taip pat iš automatinio atsakiklio, bet aš laiku susigriebiau:
– Šią istoriją galėčiau papasakoti kitaip.
– Papasakoti kitaip? Jūs norite pasakyti, kad nesate patenkintas savo knyga Laikas perpiešti ir laikas susiūti?
– Atvirkščiai, esu ja labai patenkintas. Tačiau man nepatiko ką tik jums duotas atsakymas. Kodėl rašau? Teisingas atsakymas būtų toks: rašau, nes noriu būti mylimas…“
Paulo Coelho „Zahiras“
„Meilė – laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja mus ir sutrikdo. Ši galia žemėje yra tam, kad suteiktų mums laimės, kad priartintų mus prie Dievo ir prie mūsų artimo. Bet mylint taip, kaip dabar mylime, kiekvienai ramybės minutei tenka valanda sielvarto“.
Išmokime mylėti!
