Kentas Samertonas deda visas pastangas, kad susektų slaptą savo gerbėją. Tai jį atveda pas mieląją Rosi O’Hanlon. Tačiau Rosi pasirodo esanti ne ta, kuri lieja aistrą į popieriaus lapus net jei Kentas slaptai ir trokšta, kad būtų kitaip.
Jis privalo įtikinti laisvo polėkio Rosi, kad savo poeziją ši skirtų jam. Kaip kitaip gi dvi širdys susijungs meilės romanui, įdėtam į purpurinį voką ir užantspauduotam bučiniui?
