Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime.
Romanas „Maras” (1947) – vienas brandžiausių Albert’o Camus kūrinių. Orano mieste, Alžyre, siaučiantis maras mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.
„Mare“ susilieja du šio rašytojo minties leitmotyvai – absurdo ir maišto prieš jį. Net žinodamas, jog blogis nenugalimas, žmogus privalo su juo kovoti, tarsi Sizifas ritinti akmenį, kuris, pasiekęs kalno viršūnę, vėl rieda žemyn.“ (Galina Baužytė-Čepinskienė)
