Žmogžudystės forma – kaip vandens. Vanduo įgauna tokią formą, į kokį indą yra supilamas. Inžinieriaus Luparelo mirtis nuvilnija ratilais per, atrodytų, ramų Vitagos miestelį, kurio valdančioji viršūnėlė tvirtai susaistyta nesutraukomais verslo, politikos ir mafijos saitais. Tokia yra nusikaltimo forma. O ją užpildanti medžiaga sena kaip pasaulis: netikėtai išryškėjantis motyvas, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, visa gama žmogiškųjų silpnybių. Knygos autorius švelniai ironizuodamas kuria smagią kriminalinę istoriją, kurios atomazga atsiskleis tik paskutiniuose knygos puslapiuose.
Ramiame Vitagos miestelyje, kuriame bent kartą per savaitę įvyksta ramus ir įprastas mafijos grupuočių pasišaudymas, arba taip pat ramiai ir įprastai supjaustomos policijos mašinos padangos, įvyksta daug neramesnis atsitikimas – randamas inžinieriaus Luparelo kūnas. Kūnas randamas pakankamai nemalonioje vietoje bei pakankamai nemaloniomis aplinkybėmis, tad šio žymaus politiko bendražygiai siekia, kad kuo greičiau būtų sutvarkyti formalumai ir ši istorija būtų užmiršta. Bet komisarui Montalbanui kyla įtarimas…
Nors veiksmas vyksta Italijoje, skaitydamas kartais pamiršti, kad Montalbanas – tai ne privatus detektyvas amerikietis, nes jam sekasi tiek su moterimis, tiek su nusikaltėliais, tyrimas einasi kaip per sviestą ar net dar geriau. Bet itališko gyvenimo vaizdeliai ar puiki itališka ironija greitai priverčia atsitokėti.
Siužeto vingiai ir atomazga, kaip ir priklauso geram detektyvui, yra pakankamai nenuspėjami, bet nesunkiai ir su malonumu sekami. Tik juos sekančiam asmeniui patartina pasižiūrėti pase savo gimimo metus, nes, pabandžius knygą ekranizuoti, filmas būtų paženklintas „S“ raide.
