Antonio Berdžeso, vieno talentingiausių anglų rašytojų, romanas „Prisukamas apelsinas” – tai XX amžiaus literatūros legenda.
Kai 1971 m. Stanley Kubrikas pastatė pagal šią knygą filmą, jaunimas abipus Atlanto tarsi pamišo: apsirengęs pagal rafinuotą herojų madą, prabilo keista, negirdėta – nadsaty – kalba ir pradėjo klausytis klasikinės muzikos.
„Prisukamas apelsinas” ne vienerius metus buvo laikoma pavojinga, nepageidaujama knyga, o filmas – draudžiamas rodyti Didžiojoje Britanijoje iki pat šių dienų.
„Prisukamas apelsinas” – tai grakštus, ironiškas, paradoksalaus – nusikaltėliško – aristokratizmo pilnas pasakojimas apie mažėlio Aleksiuko maištą, „ultrasmurtą”, laisvos valios vertę ir viską traiškančius „dorove ir gėriu” grindžiamos visuomenės krumpliaraščius.
„Ir iš tiesų, o broliai, – klausia knygos herojus, – argi visa šių laikų istorija nėra vien narsių malenky asmenybių kova su tais gigantiškais bedvasiais mechanizmais?”
… ir Aleksas, ta malenky asmenybė, postmodernusis Don Kichotas pralaimi tą kovą. Lemiamą akimirką paliktas draugų, jis atsiduria kalėjime. „Taip jam ir reikia!”, – galit pagalvot. Jis – šio pasaulio piktžolė. Žiaurus, negailestingas maniakas, dievinantis ypatingus pieno kokteilius ir Liudviką van Bethoveną. Bet čia – vienas šios knygos cinkelių. Smurtas, nors jo čia tiek daug, ir jis toks beprasmis – nekelia pasibjaurėjimo pagrindiniu herojumi. Aleksas – kovotojas. Šiuolaikinis herojus. Jo pasirinktas kelias – netradicinis, ir visuomenė jį už tai baudžia. Jo kelias – destrukcija. Šio pasaulio geriečiai paverčia jį ‘savu’, ‘normaliu’.
Ir čia pat – atsiranda kita problema. Resocializacija. Grįžęs į pasaulį vaikinas neturi kur dėtis. Šeimoje jis niekam nereikalingas, draugai – bendražygiai neatpažįstamai pasikeitę. Jis grąžintas į pasaulį, kuriame jam nėra vietos.
Baisus, griazny ir voniučy pasaulis, kai pagalvoji, tiesa, brolyčiai? Bet jūsų mažasis drug linki jums geros kloties. O visiems kitiems iš šios istorijos giliamintiškai subirbsime lūpomis – prrrrrrr. Ir tegu jie bučiuoja man subinę. Tik jūs, broliai mano, prisiminkit kartais savąjį mažėlį Aleksiuką, kurs buvo. Amen. Ir visą šitą mėšlą.
ir
