Nuostabi poetinė ilgesio formulė, pasiskolinta iš Pauliaus Širvio, o atsiminimų diagnozė – iš D. Kajoko, kaip reta tinka Birutės Jonuškaitės prozos emocinei gaidai apibūdinti. Kulminacinį skambesį ta gaida yra pasiekusi apysakoje „Žalčių tiltas“, kurioje tarsi į kumštį suspausta pati šios rašytojos kūrybos dvasia. B. Jonuškaitės pasaulėjautoje išlikusi mistiška gimtosios Punsko žemės trauka. Tenykštės lietuvių bendruomenės, matyt, būta gana uždaros. Iš rašytojos kūrybos ji iškyla lyg kokia užsikonservavusi prieškario Lietuvos salelė – be kolūkių, be ateistinės propagandos ir uždraustos bažnyčios, be rusifikacijos simptomų, įkyraus komunistų partijos „vadovavimo“ bei Maskvos baimės. Visa tai suponuoja nemūsišką gyvenimo kokybę, kuri jau vien dėl to yra įdomi. Naujojoje knygoje – apysakoje ir novelėse, kuriose šį kartą labai ryškus memuariškumas, – ypač stipriai išreikšta skaudi praeito laiko nostalgija. Ilgesys užima didžiausią pasakotojos-autorės dvasinės erdvės dalį. Praradimai totalūs: ne tik artimųjų netektis, motinos mirtis ir griūvanti vieniša gimtoji sodyba – kalbama apie viso ano pasaulio apleistumą, sunykimą, mirtį. Turbūt tik su rašytojos kiltimi sietinas toks prisirišimas prie archajiškų etninės ir etinės kultūros atodangų, kurios čia, Lietuvoje, jos kartos, o ypač dar jaunesnių kūrėjų jau nebedomina. Jie susitelkę savajam laike, gyvena niveliuojančių civilizacijos žaidimų perpildyta dabartimi, stengdamiesi užčiuopti jos nepastovias, yrančias formas (tai padaryti, pasirodo, yra labai sunku), o absoliutindami individo laisvę ir savąjį ego, išpažindami vertybių reliatyvumą, yra gerokai supanašėję.
