„Baltų užtrauktukų tango” – moters emigrantės istorija, kai sukurti personažai gyvena vienoje erdvėje su Liūne Sutema, Ale Santvariene ir kitais konkrečiais žmonėmis. Sodrus, pilnas nuotykių Amerikon išvykusios mokslininkės gyvenimas rodomas su visa ją supančia aplinka, spauda, komentarais. Pasakoma daug tiesos apie Ameriką, jos rojų ir pragarą, atskleidžiama, kokia kaina mokama už prabangesnį gyvenimą.
IŠTRAUKA
Iš buvusio gyvenimo paveldėjau žvėries uoslę. Žvėrims kiekvienas žemynas kvepia kitaip. Jei protu ir nesuvokčiau, kad stoviu Portlando oro uoste, pirma j šnerves patekusi oro srovė priverstų suklusti: čia ne Europa. Bet baimintis nereikia, nes pagrindinis kvapo sluoksnis – švari ledinė gaiva. Ji maloni odai, ją atpažįsta kraujas. Almėdamas ima sukti ratus, kilsteli širdį ten, kur dar niekad nebūta – saldus dilgsėjimas baksnoja pirštų galiukus. Taip turėtų kvepėti tobulybė.
Oregono valstija. Ramusis vandenynas. Kraujo tirštumo spalvos. Dabar Niujorkas turėtų būti pačiame savo smirdėjime, anot Jono Meko, o Portlandas – kaip nusiaubta kvepalų parduotuvė: kas žingsnis koks nors butelaitis atkimštas ar ir visai sudužęs, net lošteli nuo dvelksmo. „Jei nori įsivaizduoti, kur aš gyvenu, pasižiūrėk kvailą amerikietišką komediją „Brangioji, aš sumažinau vaikus”, – aiškinu laiške sesei. – Joje tie sumažinti vaikai keliauja ant skruzdėlės nugaros per „džiungles” -kiemo pievelę. Panašiai jaučiuosi ir aš, – milžiniški visokiausių rūšių medžiai, krūmai, iki juodumo žali jų lapai, žiedų lavina – nesibaigiantis, stulbinantis botanikos sodas.”
Visai čia pat – mįslingoji Vašingtono valstija: rūkai ir mėlynių pyragas. Tvin Pykso muzika – patys pigiausi narkotikai. Esu ištikima jų vartotoja. Kasetę atsivežiau ir į Portlandą, tik dar nesusitaupiau grotuvui. Bet tai bus pirmas mano pirkinys. Pasiilgau miglotų Tvin Pykso sutemų, kuriose išnyksta takoskyra tarp žmogaus pojūčiams pažįstamo ir ano – tik numanomo, įsivaizduojamo – pasaulio. Pavojingas žaidimas, bet yra vilties, kad patirsi sielos orgazmą, kai vienas iš jos tolimiausių ratilų ima ir nuvilnija per daug toli, kai lyžteli uždraustus krantus, bet dar sugeba sugrįžti atgalios. Lyžteli ir sugrįžta, lyžteli ir sugrįžta…
Lietus, lietus, regis, jis nuplaus į vandenyną visą Oregoną. Bet lietus praeina, lieka padūmavusi mistika. Lietingoje Lietuvoje lietus – gilios vėžės Vidugirių keliukuose, purvo ir dumblo balos, Vilniaus šaligatviais nešamas smėlis, pajuodę lapkričio lapai, vėjo šuorai į langą ir… kaulų laužymas, nesveikas nugaros drebulys. Čia lietus šiltas šiltas, pliūpterėjo, nušniokštė ir po akimirkos dangus toks skaidrus, kad liežuvis neapsiverstų kaltinti jį blogu oru. Atrodo, net vėjas „nusiprausęs”, nuogut nuogutėlis nardo tarp medžių kamienų. Erotinės maudynės, kai girdi ne krentančios masės atšiaurų čaižymą, o tos, kuri priima pliūpsnius – viso gyvojo knibždėlyno pasitenkinimą: aikčiojimą, aistringą alsavimą, geidulingą murmėjimą, dėkingą, palaimos kupiną šnabždesį.
Visi parkai, gėlynai užpilti medžio drožlėmis, nei purvo, nei lietaus balų nepamatysi, – jos kaip mat pranyksta.
Einu į paskaitas, lapkritis: trumpos rankovės, nuogos blauz-dos, ką tik palyta, oras minkštas… Einu ir negaliu patikėti, kad greitai visos vitrinos pasipuoš kalėdinėmis eglutėmis, nes iš po rūko juostos kaip iš po švelnaus žvėries drėgnų šnervių išnyra žydinčios japoniškos kamelijos, kurias vis norisi pačiupinėti, ar tikros, – vaškiniai, sodriai žali jų lapai savo puošnumu rungty-niauja su karališkai rausvais, raudonais, baltais žiedais. Žiedai – stilingo porceliano lėkštutės, dailiai suglaustos į vieną šviečiantį piltuvėlį. Kamelijų baltumas – grakštūs gulbių kaklai, jų vaškiniai lapai – rasos čiuožyklos. Netankiai, bet blyškiais rausvais žiedeliais apsikaišiusi ir rudeninė vyšnia, o jau viržių margumas: žali, gelsvi, oranžiniai, rudai rausvi krūmai su baltais, šviesiai rausvais, tamsiai rausvais, violetinio, alyvinio rausvumo žiedeliais. Alžyrinis vilkdalgis kvepiančiais levandų spalvos žiedais. Tebežydi klivijos, triskart didesnės už maniškes, paliktas ant palangės Vilniuje, kurias čia vadina Kaffir Lily, tačiau jų baltas, blyškiai rausvas, oranžinis, šiltas rožinis rausvumas greitai pradings. Ir žinoma, įvairios įprastos petunijos, našlaitės. Gyvasties, kvapų ir paslapties kupinas oras, kai, regis, tokioje šiltoje drėgmėje vienodai gerai gali vešėti gėlės, skleistis medžių, krūmų žiedai, o po jais ir visa, kas šliaužia, plaukia, ropoja, kas myli ir trokšta gyventi… Virš viso to, kai užverti galvą aukštyn – milžiniškų medžių vainikais apnertas dangus, viršūnės, valančios auksines debesų dulkeles.
Ir tada prisimenu šiame mieste dažnai cituojamo Oregono valstijos gubernatoriaus žodžius: Mes esame labai draugiški žmonės ir mielai priimame svečius, bet būkite geri – neužmirškite išvažiuoti.
Aš kol kas nežadu išvažiuoti, bet ir nesikėsinu į šios valstijos didžiausią turtą – vieną iš derlingiausių pasaulyje Vilameto Slėnį, nei į sekvojų miškus, kurie, pasak čia gyvenančių, yra gražesni nei tie, turistų lankomi, Kalifornijoje. Atrodo, kad gubernatoriaus žodžiai veiksmingi, o gal yra kitas – man dar nežinomas, paties žaliojo rojaus poveikis?
Dvasia šnabžda nesuprantamas mantras, fone aidi Tvin Pykso garsai, o aš svaigstu nuo kvapų, oro gaivumo ir mokausi gyventi su dviejų lagaminų turiniu. Man patinka griežta namų tvarka: visus metus tie patys daiktai toje pačioje vietoje. Tai kiekvieno emigranto savaime įsisavinami kuklių poreikių dėsniai.
